Jurgis Bielinis
Bielnis Jurgis 1846 III 16 1918 I 18, žymiausias spaudos draudimo laikotarpio knygnešys, rašytojas, žurnalistas. Gabeno knygas iš Mažosios Lietuvos ir dėl to vadintas „knygų karaliumi“. Nuo 1873 pradėjo veikti prieš rusų administracinį režimą valsčiuje, prieš rusiškas mokyklas, už bežemių valstiečių teises. Vyskupas Motiejus Valančius patikėdavo Bieliniui nugabenti į Mažąją Lietuvą jo rašytas politines brošiūras ir kelių tūkstančių rublių paramą kunigui Zabermanui, kad šis Tilžėje spausdintų katalikiškas knygas. Po kelerių metų knygų spausdinimo įmonė buvo patikėta vokiečiui spaustuvininkui Reylenderiui. Perdavęs ūkį valdyti žmonai, Bielinis pasišventė tautiškai propagandai ir knygų platinimui. Per beveik 40 metų pats vienas per sieną pergabeno ir Didžiojoje Lietuvoje išplatino kone pusę visų tuo metu išspausdintų lietuviškų knygų ir laikraščių. Sudarė reguliarų leidinių platintojų tinklą, išmokė ir kitus, kaip gabenti knygas per rusų saugomą sieną. Gabendavo uždraustas knygas latvių kalba ir į Latvijos Latgalą. Už Bielinio sugavimą valdžia buvo pažadėjusi nemažą atlygį. Kelis kartus patekęs į policijos rankas, Bielinis sugebėjo išsisukti. Bielinis yra ir pats parašęs straipsnių į Aušrą, Vienybę Lietuvninkų, Ūkininką, Tėvynės Sargą, Varpą ir kitus laikraščius. 1897, 1911 ir 1912 vienas pats Didžiojoje Lietuvoje parengė ir išspausdino laikraštį Baltasis Erelis, kuriame kėlė Lietuvos nepriklausomybės klausimą ir kaltino šviesuomenę už pasyvumą. Parašė ir išleido knygų istorijos bei politikos temomis: Istoriški pritikimai iš ūkinikų gyvenimo Lietuvoje (1899); Testamentas Lietuvos tautai dėl dvidešimtojo amžiaus (1901) ir kitų. Savo raštus pasirašinėjo slapyvardžiais. B. A., B. Erelis, Juozapas Baltasis Erelis, Jurgis. Bielinį išgarsino posakis: „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis.“ To laiko sulaukė ir mirė eidamas pėsčias į Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, kurioje paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės reikalavimas, kaip bendras visos tautos faktas.
MLFA
Iliustracija: Jurgis Bielinis