Juknaičių (1) alkakalnis

Juknáičių (1) alkãkalnis. Vienas iš padavimų pasakoja, kad netoli Juknaičių Alkų pilyje gyvenęs senas bajoras su gražuole dukterimi, kuriai piršosi kaimyninės pilies savininko sūnus, dailus jaunikaitis. Tačiau abi šeimos nuo seno nesutarė. Jaunuoliams buvo uždrausta susitikinėti. Jiedu slapta Juknaičių šventvietėje po didžiuoju ąžuolu prisiekė vienas kitam būti ištikimi iki pat mirties. Alkų pilies bajoras susidraugavo su pamarį užkariavusiais kryžiuočiais, sutiko priimti kitą tikėjimą ir nutarė dukterį apvesdinti su apyseniu, neseniai į kraštą atvykusiu riteriu. Dukrai nepavyko perkalbėti žiauraus tėvo. Liepos mėnesį turėjo įvykti krikštas ir vedybos. Svečiai įsakė tarnams nukirsti šventąjį ąžuolą. Bekertant apsiniaukė dangus, ėmė žaibuoti, pakilo baisi audra, kuri plėšė šakas ir pilies stogą. Pasigirdo baisus trenksmas, sudrebėjo žemė, ir pilis su visais jos žmonėmis prasmego į atsivėrusią prarają. Pasakojama, kad ir dabar ten vasarą girdėti mergelės, ieškančios savo mylimojo, rauda. Kitas padavimas byloja, kad ant Alkos kalno stovėjęs didelis dvaras, kuriame gyvenęs turtingas bajoras, garbinęs senuosius dievus. Ginkluoti atėjūnai kryžeiviai privertę jį priimti krikštą, o tada dievai jį ir nubaudę – vienos didelės puotos metu trenkęs Perkūnas ir visi rūmai su turtais bei žmonėmis nugrimzdę. Ilgasis dūmtraukis grimzdamas palikęs kalne skylę. Į ją metant akmenį, buvo girdėti marmurinių buvusio dvaro grindų skambesys. Po daugelio metų vienas piemuo į tą skylę juokaudamas įmetė draugo kepurę, kuri netrukus buvo išmesta, pilna visokių brangenybių. Po to jis tyčia įmetė savąją, tačiau ji buvo išmesta suplėšyta ir pilna šukių. Nuo tada kalne ėmę vaidentis. Eidami pro šalį žmonės nuolankiai kalną sveikindavo. Kai vienas praeivis nepasisveikino, išvydo nuo kalno riedant degantį rutulį. Išsigandęs puolė ant kelių ir pasisveikino: „Labas vakaras, pone Alkos kalne!“

L: Lietuvininkų kalendorius, 1952; Lietuvos pajūris, 1963, nr. 3–4 (15–16).

MLFA

Iliustracija: Juknaičių alkakalnis, 1938