Įsruties valsčiaus nuostatai
Įsrutiẽs vasčiaus núostatai, 1604 Karaliaučiuje vokiečių kalba paskelbta Prūsijos kunigaikščio Albrechto Friedricho instrukcija seniūnams (šaltyšiams). Atspindi daug to meto lietuvininkų buities realijų, papročių. Pabrėžiama, jog lietuvininkų namais vadinamos dūminės pirkios, kuriose žiemą laikomi ir gyvuliai. Atviros ugniavietės dengimas eglės žieve (mauknomis) yra dažna gaisrų priežastis, sunaikinama daug miškų. Grasinant 3 markių ir 1/2 statinės alaus kaimo naudai bauda, įsakoma dengti tik moliu arba skiedromis, iš sodybų iškelti pirtis, jaujas, linines, draudžiama troboje džiovinti apynius, prie žiburio minti linus, kanapes, karšti vilnas; be bendruomenės sutikimo išnuomoti kitiems kaimams linmarkas; bernams atlyginimui sėti pasėles. Pagal kaimų dydį lietuvininkų kaimams leidžiama turėti 1–3 rankines girnas, o vokiečiams ir smuklininkams, malantiems daugiau grūdų ir nemokantiems valstybei akcizo bei bėralinio mokesčių, malti namuose visiškai uždraudžiama. Tik labai nuskurdusiems ūkininkams daroma išimtis. Kunigams draudžiama tuokti 20 metų neturinčius vyriškius. Konstatuojama, kad lietuviai vestuves kelią daugiausia rudenį, per Visus Šventuosius, vaišėms išeikvoją bemaž visus savo išteklius, paskui badmiriaują. Nustatoma alaus norma vestuvėms pasidaryti: turtingiesiems ne daugiau kaip 2 statines, neturtingiesiems – 1, o „krikštynose ir sužadėtuvėse teleistina išgerti pusę to kaip vestuvėse ar dar mažiau“. Nusižengiantieji šiam valdžios įsakymui baudžiami 10 markių bauda ir statine alaus kaimo naudai. Nustatoma „visuomet kaime seniūno žinioje laikomo bendro alaus“ išgėrimo tvarka: negalima prievartauti gerti, alaus siųsti į namus, gerti galima tik saikingai. Nemažai Įsruties valsčiaus nuostatų punktų buvo kartojami XVII–XVIII a. krašto administracijos įsakymuose, potvarkiuose.
Angelė Vyšniauskaitė