hidrotechninių įrenginių likimas po 1945

hdrotèchninių įrengini likmas po 1945. Dalis laivybos hidrotechninių įrenginių buvo apgadinta per Antrąjį pasaulinį karą. Sovietų režimui „geležine uždanga“ atsitvėrus nuo Vakarų, o Karaliaučiaus kraštą pavertus uždara zona, nebereikėjo šimtmečiais naudoto vandens kelio Nemunu, Deime ir Priegliumi per Karaliaučių į Vakarų Europą. Jo hidrotechniniai įrenginiai buvo apleisti, nyko neprižiūrimi ir nenaudojami. Okupantai sovietai savaip perdirbinėjo uostus, sunaikino smulkesnes prieplaukas, siekdami griežtai kontroliuoti susisiekimą su pasauliu, užtvėrė laisvą priėjimą prie jūros. Okupaciniam režimui nebetinkami hidrotechniai įrenginiai buvo apleisti ir naikinami. Suniokota našaus žemės ūkio sistema: didžiuliai plotai apleisti, ten buvę hidrotechniniai įrenginiai sunyko. Kariniuose poligonuose važinėjant tankams ir sprogdinant, bet kaip kasant naujus griovius, daug kur pažeista brangi ir efektyvi drenažo sistema, dideli žemės plotai vėl užpelkėjo. Sovietų režimui buvo būdinga gigantomanija, nesiskaitymas su vietos ypatybėmis. Pvz., Leningrade buvo parengtas Rusnės salos aptvindymo projektas, buvusias derlingas pievas skiriant žuvininkystei. Didelio masto primityvi sovietinė melioracija nušlavė sodybas, daug kur sumažėjo dirvų derlingumas. Sunaikintos savitos gyvenvietės (pelkininkų kolonijos, pamario žvejų ir pievininkų kaimai) su savo hidrotechniais įrenginiais, laidavusiais jų gyvavimą. Buvę naudingi plotai pavirto pelkynais ir neįžengiamais brūzgynais. Didžioji krašto dalis vėl sulaukėjo.

Schickert G. Wasserwege und Deichwesen in der Memelniederung. Königsberg in Pr., 1901.

Martynas Purvinas