gintaro radimvietės ir gavyba XVII a.
giñtaro radmvietės ir gavýba XVII a. Matas Pretorijus rašė, kad „Prūsija gali didžiuotis prieš visas Europos šalis, mat jokioje kitoje pasaulio vietoje nebuvo ir nebus rasta tokios rūšies, tiek daug ir tokio gero gintaro“. Tikrąja gintaro radimviete buvo laikoma Semba, ypač maždaug 2 mylių ruožas, kur buvo šios vietovės: Krecke, Nodimstė, Lazninken, Kucke, Kraštupėliai, Ampe, Krimusen, Bruzdava, Tirškaimis. Ties Palvininkais prie Baltijos jūros, apylinkėse Piliavos link gyventojai išardavo daug gintaro ir laukuose. Jis buvo randamas kasant šulinius, griovius, tvenkinius. Buvo manoma, kad, aptikę gintaro gyslą, kasėjai dažnai išgirsta skambesį lyg muškietos ar patrankos driokstelėjimą. Tai ženklas, kad čia daug gintaro esama. Jis buvo kasamas iš riebios, pilnos medžio atplaišų žemės ir pakrantėje, ir kopose. Tačiau šis kasimo būdas nebuvo populiarus, nes kasant kopose puraus grunto neatlaikydavo įtvirtinimai, dažnai žmones užversdavo bei palaidodavo gyvus. Prieš imdamiesi gintaro žvejybos jūroje, sūduviai atsižvelgdavo į vėją, nes ne bet koks vėjas toje gintarvietėje duodavo laimikį. Vakarų ar aukštasis vakarų vėjas gindavo gintarą iš senosios gelmės ligi Krecke; nuo Krecke iki pat Nodimstės – pietų ir pietvakarių vėjas; žemiau Lazninken iki Kucke – aukštasis vakarų, Kucke – pietų ir pietvakarių, žemiau Palvininkų (kur kartu su Prūsijos kunigaikščiu ir Sembos vyskupai turėjo teisę žvejoti gintarą) iki Lasos upelio – vakarų ir aukštasis vakarų; Ampe ir žemiau Tirškaimio – pietvakarių. Jokie kiti vėjai gintaro ten neiškeldavo. Šiaurės vakarų vėjas nuniokodavo krantą, sustiprėjusi srovė vėl nugramzdindavo gintarą į griovius. Jei audra staiga nurimdavo, gintarą semdavo labai sėkmingai. Apie gintaro klodus prūsai spėdavo ir iš sužvejotų ar audros išmestų jūros dumblių: gausiausią laimikį žadėdavo vynmedžio stiebo formos augalai. Sūduviams laimikį reikėdavo nuspėti, nes, neatlikus pareigų, grėsdavo tam tikra bauda. Kai tik pakildavo smarkus tinkamas vėjas, sūduviai, pasiėmę nertą arba pintą graibštą, pritvirtintą prie ilgos karties, pasikabinę ant krūtinės maišą gintarui rinkti, eidavo semti gintaro. Kraštupėliuose ir Brusterorte gintarą semdavo visiškai nuogi. Brisdavo į jūrą laikydamiesi tam tikros tvarkos: per audrą bėgdavo vandenin šonu, graibštą stumdami dugnu priešais save, – taip toli, kiek tik galėdavo tverti. Kiekvienas į vandenį bėgdavo mažiausiai 50 kartų. Grįžusius iš jūros gintaro žvejus sūduvių moterys aptūlodavo ta proga pašutintais kailiniais apklotais ir duodavo gurkšnį degtinės ir alaus. Gintarą (vadinamą žnypliniu) iš jūros taip pat traukdavo medinėmis žnyplėmis, dažniausiai žiemą, valtyse. Už tokį gintarą duodavo dukart daugiau druskos nei už įprastą gintaro žvejybą. Prūsijoje gintaro buvo randama ir varnų išmatose, paskerstų kiaulių, žąsų bei vištų viduriuose. Vienas mėsininkas Karaliaučiuje skerdęs avį ir joje radęs gintaro gabalą sulig žąsies kiaušiniu. Gintaro buvo randama ir žuvyse, ypač menkėse.
L: Pretorijus M. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla. I t. V., 1999, p. 511–636.
Laimutė Vasiliauskaitė