Gintaro kelias į Romos imperiją

Giñtaro kẽlias į Ròmos impèriją, prekybinis sausumos kelias, kuriuo senovėje buvo gabenamas gintaras iš baltų kraštų į Romą bei jos provincijas. Baltai gintarą keisdavo į druską, žalvarį, iš jo gamino papuošalus, amuletus. Romėnų rašytojas ir mokslininkas Plinijus Vyresnysis (23–79 po Kr.) veikale Gamtos istorija pasakoja, kad Romos imperatoriaus Nerono laikais (I a. po Kr.) dideli gintaro kiekiai iš Baltijos pajūrio buvę atgabenti į Romą ir juo papuoštas amfiteatras, ginklai, gaminti papuošalai. Romėnų istorikas Tacitas veikale Germania (apie 98 po Kr.) rašo apie aisčius (Aestiorum gentes), kurie pardavinėję gintarą. Šias žinias patvirtina archeologų duomenys. Gintaro kelias į Romą buvęs maždaug toks: iš prūsų krašto gintaras būdavo gabenamas į Vyslos žemupį, iš čia Vartos, Prosnės upėmis – į Aukštutinę Sileziją, Oderiu – iki Moravijos vartų, toliau per Alpių perėjas ir Akvilėją – iki Adrijos ir iš čia – į Romą bei jos provincijas. Intensyviausiai prekiauta iki II a. vidurio. Kai prasidėjo romėnų kovos su markomanais (II a. II pusė), Gintaro gabenimas į Romą per Moraviją sutriko. Nuo to laiko Gintaro kelias į Romą ėjo per Romos Reino provinciją. V a. žlugus Romos imperijai, Gintaro kelias į pietus nutrūksta. Prūsai stengėsi atkurti Gintaro kelias į Romą, jie buvo suinteresuoti toliau prekiauti gintaru (apie tai rašo VI a. gotų istorikas Iordanes ir ostgotų rašytojas Cassiodorus).

L: Keleivis, 1951, nr. 8–9 (10–11).

Iliustracija: Gintaro prekybos keliai iš vakarų baltų žemių į Romos imperiją / Iš Adomo Butrimo vadovėlio „Lietuvos istorija“, 1992