Gintaro kambarys
Giñtaro kambarỹs. Gintarą kaip papuošalą labai vertino Prūsijos karaliai. Friedrichas I, tapęs 1701 pirmuoju Prūsijos karaliumi, iškart nurodė, kad Palvininkuose ir Juodkrantėje iškasti geriausi gintaro gabalai būtų atgabenti į sostinę Berlyną. Du nagingi Dancigo meistrai gintaro gabalus perdirbo į ornamentuotas plokštes ir jomis išklojo karališkųjų rūmų 55 m2 salės sienas. Taip buvo įrengtas Gintaro kambarys (vok. Bernsteinkammer). Rusijos carui Petrui I apsilankius Berlyne, jam parodytas Gintaro kambarys labai patiko. Prūsijos karalius draugystės vardan Gintaro kambarį padovanojo carui. Gintaro plokštės buvo nuimtos nuo sienų ir išsiųstos į Rusiją. 1760, Rusiją valdant Petro I dukrai imperatorei Jelizavetai, Gintaro kambarys buvo įrengtas netoli Sankt Peterburgo esančioje valdovų vasaros rezidencijoje Carskoje Selo. Per Antrąjį pasaulinį karą Rytprūsių gauleiteris Erichas Kochas vokiečių okupacinei valdžiai įsakė Gintaro kambarį atgabenti į Karaliaučių, kur jis buvo eksponuojamas. Taip Gintaro kambarys buvo antrąkart išardytas, jo dalys sukrautos į 25 dėžes ir paslėptos Karaliaučiaus pilies rūsyje. SSRS kariuomenei veržiantis į Rytprūsius, buvo planuojama Gintaro kambario dėžes išvežti į Saksoniją, bet susisiekimas sausuma jau buvo nutrauktas. Liko tik kelias iš Piliavos per Baltijos jūrą. E. Kochas įsakė dėžes paslėpti. Gintaro kambario paslaptį žinojo Karaliaučiaus valstybinio muziejaus direktorius A. Rhode. Jis iš Karaliaučiaus (kapituliavo 1945 IV 10) nepasitraukė ir sovietų atstovams prasitarė, kad Gintaro kambarys neišvežtas gilyn į Vokietiją, o paslėptas Rytprūsiuose. Tačiau prieš tardymą Rhode su žmona rasti negyvi. Apie Gintaro kambarį atsisakęs suteikti žinių po karo Lenkijos kalėjime kalintas ir čia miręs E. Kochas. Apie Gintaro kambario slėpimo vietą sukurta įvairių versijų, legendų.
L: Gintaro kambario paslaptis // Lietuvos pajūris, 1983, nr. 15, p. 123–124; 1986, nr. 53.
Iliustracija: Gintaro kambarys Carskoje Selo, iki Antrojo pasaulinio karo / Iš žurnalo „Lietuvos pajūris“, 1983, nr. 15