Mažosios Lietuvos
enciklopedija

germanizmai Mažosios Lietuvos raštuose

skoliniai iš germanų kalbų.

germanzmai Mažõsios Lietuvõs rãštuose. Jau pirmuosiuose Mažosios Lietuvos lietuviškuose raštuose randama germanizmų, t. y. skolinių iš germanų kalbų. Seniausieji skoliniai paimti iš rytų germanų (gotų) ir šiaurės germanų (skandinavų) kalbų; jų nedaug, pvz., midùs / mdus, šárvas; gãtvė. Dalis germanizmų į lietuvių kalbą galėjo patekti per slavų kalbas, pvz., ãsilas, kãtilas, stklas. Vėlesnieji germanizmai nuo XIII a. pasiskolinti daugiausia iš Prūsijos vokiečių kalbos, jos tarmių. Daugiau yra vokiečių žemaičių kalbos, mažiau – vokiečių aukštaičių kalbos skolinių. Pvz., pni(n)gas, pèni(n)gas, ãmatas, bras, stnta, bálkis, jgėrė, pándyti (imti, konfiskuoti) <vok. žemaičių pennig, penning, ammet, būr, stint, balke, jeger, panden; kùnigas, mùčė <vok. aukštaičių kunig, mutze. Didžiąją dalį sudaro kultūriniai skoliniai, atsiradę su naujomis realijomis. Kai kurie vokiški skoliniai pateko į lietuvių kalbą per literatūrą, t. y. verčiant raštus, pvz., psalteras (psalmynas), mrrhas (kvapūs sakai). 1547 Martyno Mažvydo Katekizme germanizmų nedaug, tik apie 15 (iš jų 5 pavardės), pvz., kunigas, kunigė, penigas, pantas (užstatas), mūras. Ir XVI–XVII a. religinėje raštijoje (Baltramiejaus Vilento, Simono Vaišnoro raštuose, vadinamojoje Wolfenbüttelio postilėje, Jono Bretkūno Postilėje, Jono Rėzos 1625 psalmyne, Danieliaus Kleino giesmyne ir maldaknygėje) jų yra mažai. Šiek tiek daugiau vokiškų skolinių randama J. Bretkūno Biblijos rankraštyje. Nemažai jų yra Prūsijos valdovų potvarkiuose, ediktuose (lietuviškai paskelbti rinkinyje Prūsijos valdžios gromatos ir pagraudenimai lietuviams valstiečiams, 1960). Daugiau germanizmų yra XVII–XX a. žodynuose. Pirmajame rankraštiniame vokiečių–lietuvių kalbų žodyne Lexicon Lithuanicum yra apie 210 germanizmų (nepriskaičiuojami to paties žodžio fonetiniai ir grafiniai variantai), iš jų 175 tikrieji germanizmai ir 35 hibridai, t. y. žodžiai, kurių kamienuose darybos afiksai ar šaknys kilo iš kitų kalbų. Skolinių skaičius žodynuose priklausė nuo jų apimties, tikslų ir kita. Tuose, kuriuose daugiau šnekamosios kalbos žodžių, germanizmų daugiau: Clavis Germanico–Lituana (2 t. rankraštis, parašyta 1673–1701), Jokūbo Brodovskio, Pilypo Ruigio, Kristijono Gottliebo Milkaus, Georgo Nesselmanno žodynuose. Daugiausia vokiškų skolinių yra Frydricho Kuršaičio vokiečių-lietuvių kalbų žodyne ir Aleksandro Kuršaičio žodyne. Juose pateikiama naujesnių skolinių, pvz.: frmunderis (globėjas), gàstūzė (viešbutis), šiulpiningiai (pinigai už mokymąsi). Pirmajame spausdintame Friedricho Wilhelmo Haacko nedidelės apimties žodyne vokiškų skolinių nedaug. Jis rėmėsi NT ir psalmyno leksika. Germanizmų aptinkama ir grožinėje literatūroje (Kristijono Donelaičio raštai), tautosakoje (Martyno Liudviko Rėzos, Viliaus Kalvaičio, Augusto Leskieno, Karlo Brugmanno, Kristupo Jurkšaičio užrašyti tekstai). Germanizmai buvo vartojami ne tik nežinomiems daiktams ar sąvokoms pavadinti, bet dažnai šalia lietuviško žodžio atsirasdavo skolinys, sinonimas. Daug tokių žodžių pateikiama J. Bretkūno Biblijoje (kraštas, prieiga, priėjimas Marių – bolvarkas), Ruigio ir Milkaus žodynuose (supyklė, lopšys – vygė). Iš viso lietuvių kalboje randama apie 3000 germanizmų, jie priklauso įvairioms reikšminėms grupėms. Daugumą skolinių sudaro žodžiai, atspindintys materialią kultūrą, reiškiantys ūkio daiktų bei įrankių (krãgas – ąsotis, puodelis, taurė; žógas – pjūklas; dýselis / dyselỹs – vežimo rodiklis, grąžulas), pastatų bei jų dalių (stubà – namas, troba; sknė – daržinė; kakalỹs / kãkalis – krosnis) pavadinimus. Nemaža esama asmenų, pareigų, užsiėmimų pavadinimų (ércikis – hercogas; patóbelis – varpininkas; brùvėlė – aludaris). Mažiausia vokiškos kilmės giminystės terminų, kūno dalių, gamtos kūnų bei reiškinių pavadinimų. Iš daugelio germanizmų, ypač senesnių, sudaryta nemažai hibridinių darinių. Dažniausiai prie skolinto kamieno pridedamos lietuviškos priesagos ir priešdėliai: liktẽlė, liktùžė, liktùžis < liet. lktė, likts (žvakė; iš vok. Licht); vertỹstė, vertỹbė < liet. vert (iš vok. Wert); apruliúoti (aplyginti volu), užruliuoti (užlyginti volu) < liet. ruliuoti (volu lyginti dirvą; iš vok. Rule, Rolle). Dėl vokiečių kalbos poveikio Mažosios Lietuvos lietuviškuose raštuose randami dūriniai dažnai yra hibridiniai vertiniai, t. y. svetimo žodžio dalis išsiversta pagal kitos kalbos modelį: ligónstubė – ligoninė; plg. vokiečių Krankenstube; rañkžogis – rankinis pjūklas; plg. vokiečių Handsäge. Nemažai germanizmų pateko į Didžiąją Lietuvą, ypač į vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmes. Daug skolinių, randamų Mažosios Lietuvos raštuose ir tarmėse, šiandien jau išnyko arba nyksta: bùtkėrė (kubilius), skrýbėlė (raštininkas), ãktainis (ko nors aštuntadalis), úbas, mùrgas (ariamosios žemės matai), trpelikis (trijų skatikų pinigas). Kai kurie germanizmai vartojami lietuvių bendrinėje kalboje: iñkaras, olà, paširė, pkis, ratelis, rmai, spnta, tùlpė, vetas, vkis.

L: Alminauskis K. Die Germanismen des Litauischen. Teil 1: Die deutschen Lehnwörter im Litauischen. K. [1934]; Būga K. Visų senieji lietuvių santykiai su germanais. // Rinktiniai raštai. T. 2. V., 1959; Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990; Čepienė N. Lietuvių kalbos germanizmai ir jų fonetinė adaptacija [Hum. mokslų kalbotyros krypties daktaro disertacija. Mašinraštis]. V., 1995.

Nijolė Čepienė