Gėritai
Gėrtai, Gerýčiai, Giritai (vok. Göritten; rus. Puškino), bažnytkaimis Stalupėnų apskrityje, 6 km į pietryčius nuo Stalupėnų, Duobupės kairiajame krante, prie plento ir geležinkelio, nutiestų Romintos girios link. Iki 1709–1711 maro dauguma krašto gyventojų buvo lietuviai. Po maro Friedrichas Wilhelmas I pasikvietė kolonistų iš Nassau, Pfalzo ir Württembergo. Bet apylinkė savo vardais išliko lietuviška iki nacių laikų, pvz., kaimai ir vienkiemiai: Docūnai, Dopėnai, Gavėnai, Matlaukiai, Miliūnai, Pakalniškiai, Plotai, Puplaukiai, Romeikiai, Rudžiai, Skrudžiai ir kiti. 1725 pastatytas bažnyčia, 1728 įkurta Gėritų parapija. Gėritų valsčiuje, 1736 kolonizacijos sąrašų duomenimis, tebegyveno 111 lietuvininkų šeimų ir 92 valdžios įkurdintos vokiečių šeimos. Iš 26 valsčiaus gyvenviečių tik viena liko lietuvininkų gyvenama, 55 vien vokiečiais kolonistais apgyvendintos ir 21 mišriai gyvenama. Seniūnijoje 1939 buvo 467 gyventojų, buvo Gėritų geležinkelio stotis, didelio dvaro sodyba su parku pietų gale, bažnyčia ir koplyčia. Palei plentą buvo įsikūręs 13 sodybų gatvinis kaimas su darbininkų namelių kolonija šiauriniame gale. Gėritams dar priklausė pora didelių viensėdžių pietiniame gale. Vietovardis kilęs iš asmenvaerdžio Ger-itas (: Ger-ulis, Ger-utis).
Vilius Pėteraitis
Martynas Purvinas