geologinė sandara

geològinė sándara. Geologiniu atžvilgiu Mažoji Lietuva ir Tvanksta aprėpia nedidelį plotą Rytų Europos platformos vakariniame pakraštyje, Baltijos sineklizės pietinėje dalyje. Teritorijos gelmėse slūgso platformos kristalinis pamatas, sudarytas iš intensyviai dislokuotų ir metamorfizuotų apatinio proterozojaus uolienų: gneisų, kristalinių skalūnų, granitų ir kita. Pamato paviršius vakariniuose rajonuose yra 3200–3000 m gylyje. Rytų kryptimi jis kyla aukštyn iki 1400–1200 m gylio. Atitinkamai kinta pamatą dengiančios platforminės nuosėdų dangos storis. Jos sudėtyje – paleozojaus, mezozojaus ir kainozojaus jūriniai, lagūniniai ir žemyniniai dariniai. Nuosėdų dangos sluoksniai driekiasi horizontaliai arba su neryškiu polinkiu vakarų kryptimi. Tai labai skirtingos kilmės, litologinės sudėties ir geologinio amžiaus dariniai, suformavę kelis didelius nuosėdinių uolienų kompleksus. Seniausią kompleksą sudaro kambro bei apatinio ir vidurinio ordoviko nuogulos, susikaupusios kambro pradžioje vakaruose atsivėrusio Tornquisto paleookeano tektoniškai pasyvaus šelfo zonoje. Kambro sistemai būdingi ritmiškai susisluoksniavę ir facijine prasme kaitūs 100–250 m storio smiltainiai, aleurolitai ir argilitai. Faunos požiūriu „nebyliose“ terigeninėse kambro uolienose gausu įvairių augmeninių mikrofosilijų (akritarchų). Viduriniame kambre vyrauja šviesūs silikolastiniai smiltainiai (Deimenos serija), talpinantys pramoninius naftos telkinius, mineralinius ir terminius vandenis. Ordovike paplitusios įvairios sudėties ir struktūros pilkos ir raudonspalvės klintys bei mergeliai, tamsūs graptolitiniai argilitai, apačioje – žalių glaukonitinių smiltainių sluoksnis. Uolienose gausu trilobitų ir kitokios faunos bei mikrofosilijų (akritarchų, chitinozijų). Apatinio ir vidurinio ordoviko nuogulų storis 40–100 m. Viršutinio ordoviko ir silūro nuosėdų klodas storesnis, susiformavęs žemyno aktyvaus pakraščio sąlygomis siaurėjant Tornquisto vandenynui. Itin galingi viršutinio silūro storiai liudija prieškalnių įlinkio susidarymą po kaledoninių raukšlėkalnių užstūmimo ant Rytų Europos platformos vakarų krašto. Viršutiniam ordovikui būdingi tamsūs graptolitiniai argilitai, klintys su įvairia bentoso fauna ir bendro 25–80 m storio dolomitai. Krašto vakaruose silūro sistemą sudaro tamsūs graptolitiniai argilitai, mergeliai iki 1200 m storio; rytuose – įvairios organogeninės klintys su rifų masyvais, t. p. 700–500 m bendro storio mergeliai ir dolomitai. Devono sistemos nuogulos sudaro savarankišką iki 1000 m storio nuosėdinių uolienų kompleksą, susiklosčiusį jau po Tornquisto vandenyno atsiskyrimo. Devono pradžioje susidarė dvi raudonspalvės storymės, priklausančios paplitusiai Europoje ir Šiaurės Amerikoje raudonspalvei (angl. oldred) formacijai. Apatinė – Gargždų serija – lagūninės ir žemyninės kilmės ritmiškai susisluoksniavę raudonspalviai smiltainiai, aleurolitai ir moliai. Viršutinė – Viešvilės serija – ežerinės ir aliuvinės kilmės šviesiai pilki smėliai ir smiltainiai su rudų molių ir aleurolitų tarpsluoksniais. Šių serijų ankstyvojo devono amžių liudija surasti sausumos augalų sporų kompleksai. Abi serijas skiria aiškiai išreikšta tektonodenudacinė pertrauka, atitinkanti vieną paskutiniųjų Europos kaledoninių raukšlėkalnių susidarymo impulsą. Vidurinio devono nuogulų apatinę dalį sudaro dolomitingų smiltainių klodas su plonais dolomito, gipso ir molio tarpsluoksniais (Narvos serija). Aukščiau slūgso Upninkų serija, sudaryta iš sekliavandenių jūrinių šviesiai pilkų smėlių ir smiltainių su raudonspalvių molių bei aleurolitų tarpsluoksniais. Viršutinį devoną sudaro dvi galingos storymės. Senesnė Šventosios svita (franio aukšto apatinė dalis) yra terigeninės sudėties. Jos apatinėje dalyje paplitę žemyninės kilmės, o viršutinėje – priekrantinės jūrinės kilmės smėliai ir smiltainiai su molio tarpsluoksniais. Jaunesnius viršutinio devono darinius sudaro dolomitai, domeritai, gipsai, rečiau – klintys. Viduriniam ir viršutiniam devonui būdingos šarvuotųjų žuvų liekanos, moliuskai, brachiopodai, sausumos augalų sporos. Karbono periodo pradžioje šiaurinėje Tvankstos dalyje, matyt, buvo susiklostę nedidelio storio karbonatiniai ir terigeniniai lagūniniai dariniai, vėliau nudenuduoti ir neišlikę. Permo ir triaso nuogulos susidarė milžiniško superkontinento (Pangėjos) egzistavimo metu, epikontinentinėmis sąlygomis. Nauja jūrinė transgresija prasidėjo permo periodo viduryje. Permo nuogulų pjūvis prasideda bazaliniais konglomeratais, gravelitais ir smiltainiais, virš kurių slūgso Sasnavos svitos bitumingi aleuritai ir mergeliai su didesniu vario, švino, cinko ir kitų rūdinių mineralų kiekiu. Jaunesnę Naujosios Akmenės svitą sudaro klintis su gausiomis bentoso faunos liekanomis, įspūdingais barjeriniais rifais bei dolomitais (bendras storis 36–70 m). Pagrindinę permo sistemos pjūvio dalį sudaro Priegliaus svita išreikšta didelio storio anhidritų klodu su dolomitų, gipsų ir akmens druskos intarpais (iki 300 m storio). Viršutinę permo pjūvio dalį sudaro degraduojančio jūrinio baseino evaporitiniai ir terigeniniai dariniai – dolomitai, gipsai, anhidritai, moliai, klintys. Permo nuogulų didžiausias storis 500 m. Stratigrafiškai nepilną sistemos pjūvį nedarniai dengia apatinio triaso žemyninės kilmės margaspalviai ir raudonspalviai moliai, aleurolitai, mergeliai ir smėliai, susiformavę dykumų klimato sąlygomis nenuotakioje dumbančioje pajūrio lygumoje. Bendras triaso sistemos storis kinta nuo 100 iki 500 m. Juros, kreidos ir paleogeno nuogulos formavosi naujame tektoniniame etape, kai skilo Pangėja ir atsivėrė jauni vandenynai, kurių vidaus kalnagūbriai augdami sukėlė milžiniškas jūrų transgresijas žemynų pakraščiuose ir vidaus žemumose. Visoje Mažosios Lietuvos teritorijoje klostėsi sekliavandenės jūrinės ir žemyninės nuosėdos, vėliau kiek denuduotos arba nuardytos kvartero ledynmečiu. Juros nuogulas sudarė moliai aleurolitai su gausia jūrų fauna, kartais su mergelių ir klinčių tarpsluoksniais (bendras storis iki 250 m). Kreidos periodo pradžioje klostėsi daugiausia smėlingos nuosėdos su gausiais glaukonitais, vėlyvuoju kreidos periodu – baltos kreidos storymės, kuriose aptinkama stambių titnagų gniutulų, opokų intarpų, fosforitų konkrecijų ir moliuskų kriauklių. Kreidos nuogulų storis sudaro nuo 0 iki 250 m. Paleogenui būdingos priekrančių jūrinės ir deltų facijos. Tai kelios ritmiškai susiklosčiusios smėlingos ir molingos storymės su gausiu glaukonitu, vietomis opokų ir turtingais gintaro telkiniais. Gintaringumo prasme ypač svarbūs sluoksniai, vadinami apatine mėlynąja žeme Alko svitos sudėtyje (vidurinis eocenas), mėlynąja žeme Prūsų svitos sudėtyje (viršutinis eocenas) ir žaliąja siena Palvės svitoje (apatinis oligocenas). Bendras paleogeno darinių storis sudaro 200 m. Vėlyvajame paleogene dėl Europos ir Afrikos kontinentų kolizijos, užsidarius Tetidės vandenynui ir iškilus Karpatų kalnams, Mažosios Lietuvos ir Tvankstos teritorijoje įsivyravo žemyninis režimas. Neogene epizodiškai klostėsi nedidelio storio (30–35 m) aliuvinės ežerinės akumuliacinės lygumos aleuritinės smėlingos nuosėdos su rusvųjų anglių klodais. Kvartero ledynmečiu susiformavo moreninių ir tarpmoreninių darinių storymė, dengianti visą Mažosios Lietuvos teritoriją stora (40–200 m) ištisine danga. Kvartero nuosėdinės dangos komponentai yra viena svarbiausių statybinių medžiagų ir gėlo geriamojo vandens šaltinių. Ežeruose tada susikaupė sapropelio ir gėlavandenės klinties klodai, pelkėse – geležies rūdos sluoksniai ir durpynai, Baltijos paplūdimiuose – sunkiųjų mineralų ir gintaro sąnašynai.

Tadas Jankauskas

Iliustracija: Rūsių atodangos fragmentas Sembos pakrantėje, 1995

Iliustracija: Kuršių marių pakrantė ties Kintais, 1990

Iliustracija: Kuršių marių pakrantė ties Nida iš paukščio skrydžio, 1995

Iliustracija: Rūsių atodanga Baltijos pakrantėje su neogeno anglingais sluoksniais kvarcinių smėlių storymėje 1983

Iliustracija: Aismarės ties Petralaukiu, 1999

Iliustracija: Geomorfologinis žemėlapis

Iliustracija: Geologinis žemėlapis ir geologinis pjūvis A–B, nuo Šventapilės (A) iki Kaltinėnų (B)

Iliustracija: Geologiniai pjūviai: C–D, nuo Girdavos (C) iki Dovilų (D) ir E–F, nuo Nidos (E) iki Viešvilės (F)

Iliustracija: Geologinio žemėlapio ir geologinių pjūvių sutartiniai ženklai