gelbėjimo komitetai

gélbėjimo komitètai. Klaipėdos krašto gyventojų pilietinės atstovybės, siekusios 1922–1923 nušalinti prolenkišką prancūzų karinę valdžią, jai paklusnią vokiečių administraciją, reikalavo, kad kraštą valdytų lietuviai. Gelbėjimo komitetai buvo Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto (VMLGK) skyriai. Gelbėjimo komitetai įsteigti gyventojams atsiliepus į VMLGK 1922 XII 20 atsišaukimą (vok. kalba) Klaipėdos krašto piliečiai, kuris kvietė miestuose ir valsčiuose rinkti 3 arba 5 žmones ir iš jų sudaryti gelbėjimo komitetų skyrių. Pirmieji gelbėjimo komitetų Priekulėje, Šilutėje įsteigti jau atsišaukimo paskelbimo dieną. Per 10 dienų jų susikūrė 22: Bumbulvietės (Klaipėdos priemiestis), Dovilų, Kairinės, Katyčių, Kintų, Klaipėdos, Kretingalės, Lankupių, Lauksargių, Natkiškių, Pagėgių, Plaškių, Plikių, Priekulės, Rukų, Rusnės, Smalininkų, Smeltės, Saugų, Šilutės, Vanagų, Vyžių. Gelbėjimo komitetuose veikė per 80 žmonių, tarp jų Tilžės akto signatarai Mikelis Deivikas iš Rukų, Mikelis Klečkus ir Jonas Užpurvis iš Saugų, Klaipėdos krašto veikėjai Jonas Aušra iš Šilutės, Jokūbas Pėteraitis iš Klaipėdos. Gelbėjimo komitetai šaukė mitingus (apie juos operatyviai pranešdavo laikraštis Prūsų lietuvių balsas), kuriuose buvo protestuojama prieš Freistaato (Laisvosios valstybės) sukūrimą ir reikalaujama prisiglaudimo prie Lietuvos valstybės. J. Pėteraičio namuose Klaipėdoje gruodžio 29 (ar 30) susirinkę VMLGK ir gelbėjimo komitetų atstovai aptarė Klaipėdos krašto sukilimo klausimą. Gelbėjimo komitetai telkė sukilėlius: kiekvienas Klaipėdos krašto savanoris turėjo gauti rekomendaciją – „liudijimą apie ištikimybę“. Per pirmąsias sukilimo dienas gelbėjimo komitetai visame krašte įvedė savo administracinę kontrolę. Šilutėje gelbėjimo komitetų ir kitų lietuvių organizacijų atstovai (pirmasis gelbėjimo komitetų seimas) 1923 I 19 priėmė Šilutės deklaraciją apie Klaipėdos krašto įsijungimą į Lietuvos valstybę. Antrasis gelbėjimo komitetų seimas Klaipėdoje kovo 3 d. nutarė, kad gelbėjimo komitetai turi veikti tol, „kol nepasibaigs derybos dėl Klaipėdos krašto statuso“. Trečiasis gelbėjimo komitetų seimas Klaipėdoje liepos 8 d. pareikalavo įstatymiškai įgyvendinti, kad lietuvių kalba būtų vartojama valdžios įstaigose, policijoje, mokyklose ir bažnyčioje.

L: Vanagaitis J. Kovos keliais. Klaipėda, 1938; Alšėnas P. Martynas Jankus. Toronto, 1967.

Vytautas Šilas

Iliustracija: Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto informacijos biuro darbuotojai, 1923. Iš kairės: Skroblytė, Maksas Svaras, propagandos komisaras Aleksadras Marcinkevičius, Martynas Glažė ir Sofija Putvinskaitė / Iš Domo Kauno rinkinio