gedanitas

gedantas (lot. Gedanum – Gdanskas), fosilinių sakų rūšis, randama eoceno nuogulose Palvininkų gintaro telkinyje (apie 0,1% nuo gintaro kiekio) ir Bitterfelde (Saksonija). Priskiriamas retintų (trapių sakų) grupei, daugiausia paplitusiai Arktyje viršutinės kreidos nuogulose (Taimyras, Aliaska, šiaurės Kanada). Genetiškai siejasi su sekvojų genties spygliuočiais. Išvaizda panašus į kanifoliją: skaidrus, retai šiek tiek drumstas, blyškiai geltonos (šiaudų) spalvos, ryškaus stiklinio blizgesio. Dūlos plutelės beveik nėra, gumulų paviršius blausus, balsvas. Labai trapus, kietumas 1,5–2 pagal Mohso skalę, tūrio svoris 1,068, lūžio rodiklis n=1,539–1,542. Poliruojamas paviršius lydosi, veliasi ir pleišėja. Senesnėje literatūroje vadintas „nesubrendusiu gintaru“. Inkliuzų nerasta, nėra ir jo varveklinių morfologinių atmainų, gumulai paprastai netaisyklingos formos. Manoma, kad sakai, iš kurių formavosi gedanitas, fosilizavosi redukcinėje aplinkoje, nebuvę oksidacijos stadijoje. Perklostyto gedanito dėl didelio trapumo jaunesnėse nuogulose nerandama.

Vladas Katinas