gandrai

gandra, stakiai, gužùčiai, gaižùčiai, mažlietuvių labiausiai mėgstami paukščiai. Žmonės dažnai iškeldavo gandrams nenaudojamą vežimo ratą arba paukščiai patys kraudavo lizdus ant stogų ir bokštų. Labiausiai baltieji gandrai (lot. Ciconia ciconia) mėgsta drėgnesnes vietoves, kur yra jiems tinkamo maisto. Pasak Tieschlerio, daugiausia baltųjų gandrų buvo Pilkalnio, Šilutės, Tilžės ir Klaipėdos apylinkėse, nes šiame krašte „su vyraujančiais lietuvių tautybės gyventojais gandrų gausybė priklauso nuo žmogaus globos“. Mažosios Lietuvos šiaurinėje dalyje pasitaikė ir juodųjų gandrų (lot. Ciconia nigra). Nuo seno gandrai siejami su vaikais, kurie itin mylėjo šiuos paukščius. Visa klase moksleiviai eidavo išvykų dienomis prie žinomiausių lizdų pasveikinti paukščių, grįžusių po žiemos. Vaikai susidomėję stebėdavo, kaip gandrai lesina jauniklius. Išvydę skrendantį gandrą, vaikai prašydavo atnešti seserį ar brolį. Prie namų arba ant pastatų įsikūrę gandrai buvo vertinami kaip ypatingi laimės nešėjai. Žmonės tikėjo, kad gandrai saugą namus nuo žaibo ir gaisro. Pasaka, neva gandrai atnešantys vaikus, susijusi su senovės vaisingumo kultu, kaip ir padavimas apie gandrą, kirtusį snapu motinai į koją. Tikėta, kad gandrai įsikuria tik ten, kur viešpatauja santaika, dėl to dažniausiai renkasi bažnyčių bokštus ir stogus. Liaudies medicinoje gandrai irgi buvo svarbūs: gandro širdis saugojusi nuo apsinuodijimo, kepenys naudotos gydyti nuo džiovos ir nuomario, o gandro kraujas neva ilgindavęs gyvenimą. Dėl tokių „papročių“ kai kuriose vietovėse gandrus reikėdavę saugoti. Nemuno deltoje gandrų ypač gausu.

Iliustracija: Gandrai nestokoja maisto pamario užliejamose pievose, 1978

Iliustracija: Gandrų žvalgytuvės / Iš Selemono Paltanavičiaus rinkinio