gaidys

gaidỹs (senosiose baltų apeigose). Gaidys senovėje buvo aukojamas kaip ir kiti gyvūnai: valgomas atliekant tam tikras apeigas, taip pat buvo šlakstoma jo krauju. Gaidžio spalva turėjo tam tikrą reikšmę: kartais gaidys turėjo būti juodas, kartais – baltas. M. Mažvydo Katekizme rašoma: Begeresniai su šventa burtininke gaidį valgyti, neig bažnyčioj šaukimą žekų klausyti (žekai – tikėjimo tiesų mokytojai, dėvintys maišo pavidalo apsiaustą). M. Pretorijus (1690) detaliai aprašė apeiginį gaidžio ir vištos užmušimą per sambarių arba derliaus nuėmimo vaišes. Nuėmę nuo laukų derlių ir pradėdami kūlimą, jie keldavo vaišes, vadinamas sambariais. Visi kaimynai supildavo miežių ir darydavo alų. Vaišes pradėdavo šeimininkas: pripildavo ąsotį alaus, laikydamas jį rankoje atsiklaupęs meldėsi Žemynėlei. Po to nugerdavo trečdalį ąsočio ir pjaudavo aukai gaidį. Jis turėjo būti tų metų ir ne raudonas, bet juodas, baltas ar raibas. Gaidį imdavo į kairę ranką ir, melsdamasis dievams, iš ąsočio dar nugerdavo alaus. Po to pjaudavo neraudoną vištą. Visi pakeldavo rankas ir kalbėdavo: Dieve ir tu Žemynėle, žiūrėk, mes tau dovanojame šitą gaidį ir vištą. Priimk juos kaip auką, kuri yra iš mūsų geros širdies dovanota. Tada mergina nupešdavo paaukotus paukščius, o šeimininkė išvirdavo, pastatydavo ant stalo viduryje trobos, prie kiekvieno žmogaus padėdavo po mažą kepaliuką duonos, atnešdavo tris mažus šventinius kaušelius alui gerti. Per kūlimo pabaigtuves tik vyrai su tam tikromis apeigomis papjaudavo tų metų pavasarį išperėtą juodą, baltą arba margą (tik ne raudoną) gaidį ir jį išvirdavo. Išvirę melsdavosi Gabjaujai. K. Donelaitis Metuose pabaigtuvių aprašyme mini dainą, kurioje Lauriene su Pakuliene garbino gaidį. Gaidžio aukojimo apeigos susijusios su žemdirbystės papročiais.

Gaidys buvo įvairių pranašysčių ir būrimų simbolis. Buvo tikima, kad su gaidgyste išsisklaidančios piktosios dvasios, nustoja galios velniai. Gaidys buvo savotiškas laikrodis ir barometras. Su gaidžiu siejamas ir posakis paleisti raudoną gaidį – kam nors sudeginti trobesius.

L: Dundulienė P. Lietuvių etnografija. V., 1982, p. 358–359.

LE

Iliustracija: Klaipėdos apskrities Baltų kaimo namo kraigo galo pagražinimui (lėkiui) panaudotas gaidžio simbolis, neva apsaugantis nuo gaisrų / Iš Jurgio Gimbuto knygos „Lietuvos kaimo trobesų puošmenys“. 1999