finansai Klaipėdos krašte

finánsai Klapėdos kraštè. Pagal Klaipėdos konvenciją ir krašto statutą 1923–1939 ši Lietuvos Respublikos dalis gavo visišką finansinio administravimo ir finansų įstatymų leidybos krašto ribose autonomiją. Finansinius reikalus tvarkė krašto Direktorija. Dėl buvusios įtemptos padėties krašte, politinių kovų, dalies valdininkų nelojalumo Lietuvai finansai Klaipėdos krašte nebuvo tvarkomi vadovaujantis realia padėtimi. Tarnautojams buvo garantuoti tokie atlyginimai kaip Vokietijoje (nors Klaipėdos krašte pragyvenimo minimumas buvo 10% mažesnis). Šalia savivaldybių ir gubernatūros dar buvo sukurta Direktorija, kiekviena jų su savo administraciniu aparatu, daugybe tarnautojų. Savivaldybėms tekdavo 2/3 mokesčių pajamų. Visų savivaldybių sąmatos drauge prilygo Direktorijos sąmatai (apie 20 mln. Lt). Vien Klaipėdos miesto sąmata siekė per 10 mln. Lt (ji buvo daug didesnė negu pagal gyventojų skaičių tris kartus gausesnio Kauno miesto sąmata). Nemaža savivaldybių ir Direktorijos tarnautojų dalis dirbdavo lygiagrečiai, didindami krašto valdymo išlaidas. Greta Direktorijos statybos įstaigų kiekviena apskritis dar turėjo savo statybos inspekcijas, greta Direktorijos iždinės veikė savivaldybių iždinės, greta Direktorijos švietimo priežiūros organų tokie patys veikė ir savivaldybėse. Todėl Direktorijos ir savivaldybių išlaidos kasmet siekdavo apie 40 mln. Lt (po 280 Lt kiekvienam krašto gyventojui, kai tik po buvo 160 Lt kiekvienam Didžiosios Lietuvos gyventojui). Labai didelės Klaipėdos krašto viešojo valdymo išlaidos, nes ūkio ir kultūros reikalams buvo išleidžiama palyginti nedaug, o susisiekimo įmones (Klaipėdos uostą, geležinkelius ir kita), muitines, pasienio policiją ir kitas išlaikė centrinė valdžia. Tačiau valdymo reforma nebuvo įmanoma be valdančiųjų sluoksnių geros valios. Direktorijos pajamas sudarė: 1/3 iš Klaipėdos krašte surenkamų tiesioginių mokesčių, 1/3 iš netiesioginių mokesčių (centro priedas), 1/3 iš visų kitų pajamų – iš miškų (1930 – 2,7 mln. Lt), teismų ir turto mokesčių (pagal 1930 sąmatą turėjo įplaukti 3,7 mln. Lt). 1930 krašto mokėjimo pajėgumas buvo sumažėjęs ir dėl didelių mokesčių. Žemės ūkis krašte mokėjo 2 kartus didesnius nei Didžiojoje Lietuvoje, pramonė ir prekyba – 1,5–2 kartus didesnius mokesčius. Centrinė valdžia turėjo kasmet atiduoti Direktorijai atitinkamą dalį pajamų, gautų iš muitų, akcizų ir monopolių. Iš pradžių mokėta po 6–6,6 mln. Lt, 1930 – 8,7 mln Lt. 1930 labai padidintos išlaidos karo invalidams (iki 2, mln. Lt nuo 0,9 mln. Lt 1929) bei civiliams pensininkams. Direktorijos tarnautojų (apie 1100 žmonių) atlyginimas buvo apie 50% didesnis už Kauno tarnautojų atlyginimus. Jų algoms kasmet skirta apie 8 mln. Lt (apie 40% visų išlaidų, kai Didžiojoje Lietuvoje apie 30%). Didžiausia Direktorijos išlaidų dalis skirta bendram valdymui, toliau – švietimo reikalams, teisėsaugai, vidaus reikalams, finansams, miškų administracijai ir kitiems. Dar apie 10% sudarydavo nepaprastosios išlaidos.

L: Valančius G. Lietuvos finansai ir kreditas // Vytauto Didžiojo garbei. 1430–1930. K., p. 167–168.