Ekričių kapinynai

Ekričių kapinỹnai, prie Perkokės (vok. Perkuiken) miškelio, 2 km vienas nuo kito esantys du ar trys kapinynai. Jie apima laikotarpį nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki Ordino laikų. Mirusieji iš pradžių laidoti nedeginti, nuo II–III a. pradėti deginti. Pirmajame kapinyne 1888 J. Heydeckas ištyrė apie 45 degintinių VII–XIII a. kapų. Radinių nedaug. Dažniausiai į kapus dėti ietigaliai, kirviai ir urnos. Rečiau aptinkami kalavijai, svarstyklės, žąslai, balnakilpės, diržų sagtys, žalvarinių indų dalys. Antrąjį kapinyną 1914 tyrinėjo E. Hollackas, ištyręs ne mažiau kaip 18 kapų, jie datuojami VII–VIII a. Rasta daug kalavijų, o viename kape – auksinis kalavijo makštų apkalas. Trečiąjį kapinyną 1939 tyrė C. Engelis. Kapai datuojami X–XI a. Ištirta 45 kapai. Ypač išsiskiria kapas, kuriame rastas šalmas ir sidabru inkrustuoti ietigaliai.

Valdemaras Šimėnas

Iliustracija: Ekričių trečiajame kapinyne rasto šalmo rekonstrukcija / Iš Valdemaro Šimėno rinkinio