eilėdara

eildara, eilių (eiliuotos, metrinės kalbos) sandara. Rašytinės lietuvių poezijos eilėdara pradėjo formuotis Mažojoje Lietuvoje. Pirmieji eilėdaros pavyzdžiai – Martyno Mažvydo Katekizmo (1547) lietuviška prakalba ir giesmės. Vėliau didžiausią eiliuotų tekstų dalį sudarė giesmynai: Mažvydo (1566 ir 1570), Jono Bretkūno (1589), Lasaraus Sengstocko (1612). Juose nebuvo vieningos eilėdaros, pynėsi sintaksinės-intonacinės, silabinės, izosilabinės ir alternacinės eilėdaros bruožai. Pagal vokiečių poeto Martino Opitzo principus Mažojoje Lietuvoje eilėdarą reformavo Danielius Kleinas, išleidęs Naujas giesmių knygas (1666). Jose naujosios giesmės sueiliuotos silabotoniškai (jambais ir chorėjais). Buvo siekiama suderinti žodžio ir metro kirtį, išryškinti metrą taisyklingu skandavimu. Vartoti moteriški rimai, sudaryti iš paroksitonų (žodžių, kurių kirčiuotas priešpaskutinis skiemuo), ir vyriški, sudaryti iš oksitonų (žodžių, kurių kirčiuotas paskutinis skiemuo) bei proparoksitonų (žodžių, kurių kirčiuotas trečias nuo galo skiemuo; pastaruoju atveju, vokiečių poezijos pavyzdžiu, buvo kirčiuojamas ir paskutinis, ir trečias nuo galo žodžio skiemuo). Kleiniškoji archajiška eilėdara lietuvininkų poezijoje išliko iki naujausiųjų laikų. Kartais ji buvo paįvairinama kitokiu eiliavimu (Kristijono Donelaičio, Georgo Sauerweino hegzametru, Endrikio Budriaus sapfine strofa).

Juozas Girdzijauskas