dūdmaišis
ddmaišis, dūdà ragnė, murénka, pučiamasis liežuvėlinis liaudies muzikos instrumentas. Į maišą, pasiūtą iš veršiuko, ožkos, šuns odos arba avies skrandžio, įstatytas apie 200 mm ilgio pūtiklis. Maišo viduje prie pūtiklio pritaisytas odos liežuvėlis praleidžia į maišą pučiamą orą ir neleidžia jam išeiti. Maišo apačioje įstatytas 6–9 garso skylučių melodinis ir 1–2 burdoniniai vamzdžiai. Melodinis vamzdis vadinamas birbyne, čypla, pipyne, pyple, rėksne, siaude, burdoninis – ragaunia, ūku (skleidžia vienodo aukščio garsus). Vamzdžių kandiklių liežuvėliai (padaryti dažniausiai iš dirvinės nendrės) yra maišo viduje. Dūdmaišio garsas stiprus, šaižus. Mažojoje Lietuvoje žinomas nuo XVI a., veikiausiai paplito iš kaimyninių kraštų. Pirmąkart dūdmaišis minimas Jono Bretkūno Biblijos vertime (1579–1590). Grodavo klajojantys ir vietiniai muzikantai įvairiuose pasilinksminimuose, jomarkuose, smuklėse. Dabar dūdmaišiais groja folkloro ansambliai, pritariant smuikui, klarnetui, cimbolams, būgnui. Grojami tradiciniai šokiai, rečiau – liaudies dainų melodijos.
Rimantas Sliužinskas
Marija Baltrėnienė
Iliustracija: Dūdorius, XVII a. / Iš M. Pretorijaus knygos „Deliciae Prussicae...“