dedikacija

dedikãcija (lotyniškai dedicatio – paskyrimas, paaukojimas), įrašas knygos ar kūrinio pradžioje, kuriuo nurodoma, kokiam asmeniui ar institucijai, reikšdamas savo dėkingumą ar pagarbą, autorius skiria savo kūrinį. Dedikacinių įrašų tradicija gyvuoja nuo antikos laikų ir įsigalėjusi visos Europos kultūroje. Dedikacijos būna eiliuotos ir neeiliuotos, spausdintos ir įrašytos ranka. Visų rūšių dedikacijų pavyzdžių galima rasti Mažosios Lietuvos knygose. Senojoje lietuvių raštijoje dedikacijos buvo paplitusios kaip epigraminės (graikiškai epigramma – įrašas) poezijos dalis. Tokia eiliuota lotyniška dedikacija Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei prasideda pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo Katekizmas (1547). Pirmoji lietuviška neeiliuota dedikacija, skirta Didžios ir aukštos giminės vyrui Ponui S. Perbanth <...> ir padovanota vietoje Velykas pauta, išspausdinta antroje Mažvydo knygoje Giesmė šv. Ambrazeijaus <...> (1549). Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje dedikacijos skyrėsi paskirtimi bei pobūdžiu. Lietuviškų knygų dedikacijos Didžiojoje Lietuvoje dažniausiai būdavo skiriamos mecenatams, parėmusiems knygos leidimą. Dedikacijos puslapis ten paprastai būdavo iliustruotas didiko herbu, o teksto turinys susijęs su to herbo simbolių bei alegorijų aiškinimu, ypač su adresato nuopelnų iškėlimu. Pirmoji eiliuota lietuviška dedikacija – Stepono Jaugelio Telegos Ant herbo Kunigaikščio, Jo Milystos skirta Jonušui Radvilai ir išspausdinta Knygoje nobažnystės krikščioniškos (1653). Mažosios Lietuvos knygų dedikacijos savo turiniu buvo demokratiškesnės. Dažniausiai skiriamos pačiam knygos autoriui. Jas paprastai lotynų ar vokiečių kalbomis sueiliuodavo bendrų pažiūrų ir interesų konfesijos broliai kunigai. Dedikacijose reiškiami prisirišimo, bičiulystės jausmai knygos autoriui (ad auctorem), ginami lietuvių kalbos ir tautos reikalai. Romėnų poeto Marcialio pavyzdžiu kreipiamasi į skaitytoją (ad lectorem), tautą (ad plebem Lithvanicam), kandžiai ir šmaikščiai išjuokiami piktieji pavyduoliai, neobjektyvūs knygos kritikai (ad Momum, ad Zoilum). Tokių dedikacijų parašydavo ir patys knygų autoriai (autor ad Momum). Pirmąjį lietuvišką eiliuotą ketureilį Skaititaiap, prašydamas pataisyti klaidas be visokia užvidejima, Mažvydas įdėjo Katekizmo (1547) pabaigoje. Daugiausia eiliuotų dedikacijų buvo parašyta ir išspausdinta XVII a. knygose. Net po keliolika įvairaus pobūdžio dedikacijų skirta L. Sengstockui Giesmėse krikščioniškose (1612), J. Rėzai Psalteras Dovydo (1625), D. Kleinui Naujų giesmių knygose (1666). Lietuviškų knygų autorius dedikacinėmis eilėmis palaikė įžymiausi to meto Prūsijos teologai, kultūros veikėjai, rašytojai, pedagogai. D. Kleinui savo dedikacijas parašė žymūs vokiečių literatūros kūrėjai Simonas Dachas ir Jokūbas Reichas. Tris lotyniškas dedikacijas jam paskyrė poetas Wilhelmas Martinius. Vienoje jų – Lietuvių liaudžiai – raginama atsisakyti pagoniškųjų dievų, minimi jų lietuviški vardai – Perkuns, Lituans, Babilas, Gabartai, Gabjaukurs, Baube, Žemmepatis, Laimella, Meletette. Tarp gausių svetimkalbių dedikacijų išsiskiria vienintelė lietuviška, originaliai Mažosios Lietuvos etnografo Mato Pretorijaus sueiliuota Ak, mielas Kunige! Švents tavo darbas est. Ji skirta T. Šulcui ir išspausdinta Lietuviškos gramatikos kompendiume (1673). XVIII a. paprastėjo lietuviškų knygų įvadinis apipavidalinimas. Retai pasitaiko spausdintų eiliuotų dedikacijų. Tokią dar galima rasti Ezopo pasakėčiose (1706). Tai Pilypo Ruigio vokiškos eilės Jonui Šulcui, skirtos Šių lietuviškų pasakėčių vertėjui. Vėliau vieną ar dvi dedikacijas rašydavo patys knygos autoriai. Vieną dedikaciją skirdavo skaitytojui, kitą – Prūsijos karaliui ar kokiam kitam mecenatui, globėjui. Dedikacija dažniausiai neeiliuota, atliekanti ir prakalbos paskirtį. Iš dalies dedikacinio pobūdžio yra į K. Milkaus Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyną (1800) įdėtos D. Jenischo, C. F. Heilsbergo prakalbos bei garsaus vokiečių filosofo I. Kanto Draugo prierašas, ginantis žodyno autoriaus idėjas ir lietuvių tautą bei jos kalbą nuo germanizacijos. Mažosios Lietuvos knygose yra ir ranka įrašytų dedikacijų, ypač dovanojant kokią vertingą knygą. 1755 Karaliaučiuje išleistos Biblijos (Krokuvos Czartoryskių bibliotekos fondų egzemplioriaus) priešlapyje jaunuolio WB įrašyta lietuviška eiliuota dedikacija Ak, mano mieliausias, aukščiausias, gražiausias mistre! Tai padėka mecenatui už suteiktą malonę ir trejų metų globą.

Regina Koženiauskienė