David Wilke

Wilke David, Dauid (Dovydas Vilkỹs) 1685Klaipėdoje 1745Anglijoje, anglikonų kunigas, filosofas, dr. 1704 baigė Karaliaučiaus universitetą. Apie 1707 išsikėlė į Dancigą, iš ten išvyko į Angliją. Safolko grafystės arkidiakonas ir Canterbury kanauninkas. Pasivadino Wilkinsu. Lotynų ir kitomis kalbomis išleido religinių-filosofinių veikalų; keli susiję su Mažosios Lietuvos kultūros istorija. Būdamas studentas Karaliaučiaus Knypavos diakono Stuermerio vestuvių proga išspausdino epitalamiją (vestuvių proga sukurtą eilėraštį) anglų, chaldėjų, hebrajų, graikų, jidiš, italų, lenkų, lietuvių, lotynų, prancūzų, sirų ir vokiečių kalbomis. 1715 Amsterdame išleido knygą Oratio Dominica [Viešpaties malda], kurią sudaro 152 kalbomis spausdinama malda Tėve mūsų; tarp jų – ir lietuviškas tekstas bei prakalba. Pilypas Ruigys savo veikalą siuntė D. Wilkei į Angliją, tačiau jis neišleido, nors buvo žadėjęs. Prūsijos istorikas D. H. Arnoldas pavadino D. Wilkę prūsų tautos papuošalu Anglijoje. D. Wilke turėjo 1688 Klaipėdoje gimusį brolį Wilhelmą Wilckę. Šis teologijos studijas baigė Wittenberge, 1710 suteiktas teologijos daktaro vardas. Nuo 1709 kaip diakonas pamokslavo Klaipėdos miestiečių Šv. Jono bažnyčioje. Vienas turtingiausių Klaipėdos žmonių – valdė Dumpių ir Didžiojo Tauralaukio dvarus.

Albertas Juška