daržovės

daržóvės. XX a. pradžioje miestiečiai Klaipėdoje valgydavo žiedinius kopūstus (vok. Blumenkohl), pakepę su sviestu. Kaimuose jie nebuvo paplitę. Klaipėdiškiai kopūstus pirkdavo rudenį turguje kapomis (po 60 vienetų), juos supjaustydavo ir raugindavo. Gal vokiečių papročiu žiemą troškinti sušalę (todėl saldesni) kopūstai. Saldūs vasariniai svogūnai (jie buvo retesni) ilgai nesilaikė. Klaipėdiškiai rudenį pirkdavo smulkesnius žieminius svogūnus (violetinio atspalvio) iš Nemuno deltos daržininkų. Svogūnus laikydavo pakabinę pynėse ar pastogėje arčiau dūmtraukio pakreiktuose šiauduose. Pomidorai dar buvo reti – turguje nedaug būdavo. To meto spaudoje aiškindavo, su kuo pomidorus patiekti valgiui. Agurkus raugindavo su krapais (šie buvo ypač paplitę ir mėgiami). Užaugintus moliūgus (kiurbes – vokiškai Kürbis) rudenį dar palaikydavo namuose, saugodami, kad neištižtų. Retesniu skanumynu vaišėms buvo kubeliais supjaustytas moliūgas saldžiame tirpale. Nedaug valgyta raudonųjų burokėlių – barščiai nebuvo paplitę kaip Didžiojoje Lietuvoje. Juos pjaustydavo riekutėmis ir marinuodavo su actu. Daug valgyta morkų, mažiau – kaliaropių. Buvo paplitę pupelės ir valgiai iš jų. Pavasarį valgydavo ridikėlius ir salotas (šios buvo retesnės).

Erikas Purvinas

Kaimuose augintos tokios daržovės: aguonos – maguonės (biruolės ir didžiosios – gražiais žiedais; daug jų vartota šventiniams pyragams); juodšaknės (valgomosios gelteklės); peletrūnai (sukapoti žali lapeliai dėti į valgius); ramunėliai (vaistinės ramunės); salotos (būdavo ir gūžinių); saulėgrąžos; cvikliai (raudonieji burokėliai, sviklai); runkuliai (pašariniai runkeliai); garstyčios (jų grūdelius dėjo į raugiamus agurkus, sriubas, dešras); sėtiniai (valgomieji – su geltonu minkštimu ir gyvuliniai – su baltu minkštimu griežčiai); čiobrai (cebra, cibris – prieskoniai, dėti į kepenines ir kraujines dešras, sriubas); ridikai (juodieji) bei ridikėliai; rievės (ropės – jas sėdavo rudeniop karvių pašarui); pomidorai (plačiau pradėti auginti 1928–30); tabakas; gudiniai (laiškiniai česnakai); gudinukai (svogūnėliai); česnakai (nedaug auginta, tik dešroms); porai; svogūnai (jų perteklių pelkininkai mainydavo su žemininkais į grūdus); agurkai (daug auginta garstyčinių agurkų, žiemai marinuotų su garstyčių sėklomis); moliūgai (gurklai, arbūzai – maistui ir paršelių šėrimui – užaugindavo iki 45 kg svorio); meirūnai (svarbiausias visų naudotas prieskonis); mėtos (garbanotos, pūkuotos – dėjo į varškę, sūrį, kruopinius vėdarus); šaltmėtės (vakarais gerdavo jų arbatą); pupos (didžiosios, kiaulinės – valgydavo išvirtas nesunokusias, dar žaliomis ankštimis); pupelės; žirniai (valgomi cukriniai žirniai); rabarbarai; lipštukai (vaistinė gelsvė – augino vaistams, valgiams paskaninti, įtrindavo arklius, kad vabzdžiai nepultų); kalendros (dėjo į sriubas, mėsą, pyragus); krapai; morkos (valgomosios ir pašarinės – jų perteklių pelkininkai mainydavo su žemininkais į grūdus); pastarnokai; petruškos (petražolės – prieskoniams ir vaistams); salierai. Sėdami ar sodindami daržoves mažai kreipė dėmesį į Mėnulio fazes ir kitką. Tik kai kas agurkus sodindavo gegužės 25-ąją (šv. Urbono dieną), svogūnus – gegužės 8-ąją. Kai kas žiūrėjo, kad būtų Mėnulio priešpilnis ar pilnatis. Žirnius sėjo vakare, kai paukščiai miega (kad nenulestų). Daržovės augintos ten, kur būdavo daug saulės, šilumos ir vandens. Prie namų 5–6 aruose augindavo prieskonius ir daržoves kasdieniam virimui ir valgymui. Didžioji daržovių dalis auginta laukuose (iki 0,5 ha šeimai), kasmet vis kitoje vietoje.

Gražina Žumbakienė