daržas

daržas, sodybos dalis. Senuose Mažosios Lietuvos kaimuose sodybos pastatus supo įvairaus dydžio daržai. Greta jų – vaismedžiai, vaiskrūmiai, gėlių darželiai, bičių aviliai. Daržai dažniau atitverti aukštomis tvoromis nuo naminių paukščių. Dauguma ūkininkų, priemiesčių ir miestų gyventojų kuklesnėse sodybose nedideliuose daržuose augino daržoves savo reikmėms, nes jos reikalavo daug rankų darbo (pigesnes morkas ir kitas daržoves pirkdavo turguje – miestiečiams neapsimokėdavo vargti jas auginant). Dažniau augintos pelningesnės kultūros (braškės – „žemuogės“ ir kitos), skirtos parduoti, kai kuriose vietovėse veisti dideli prekinei gamybai skirti daržai. Įvairių vietų ir dydžio sodybose augintos įvairios daržovių rūšys – dažniau paprasčiausios (toks maistas buvo tik priedas prie stipresnio valgio): kopūstai, morkos, valgomieji sėtiniai, agurkai. Dvarų, didžiųjų sodybų daržai buvo turtingesni (pvz., Plikių kunigas augino šparagus). Reti buvo cukriniai žirniai (valgomi žali). Auginti rabarbarai (jų dideliais lapais dar apklodavo į turgų vežamas braškes ir kitką). Daržuose augindavo kopūstų ir sėtinių daigus (paaugusius juos persodindavo į laukus). Plikių apylinkėse daržuose užsiaugindavo salotų. Vasarą jas valgydavo su grietine arba actu bei cukrumi. Taip paruošdavo ir gurkiukus (agurkėlius). Tačiau sunkiai dirbę laukininkai labiau mėgo kitokį maistą. Sakydavo: geriausia daržovė – mėsa; geriausia daržovė ta, kuri perėjo per kiaulės skrandį.

Martin Tydecks

Martynas Purvinas