audyklos namuose

audỹklos namuosè XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje dar buvo plačiai paplitusios lietuvių gausiai gyvenamose apskrityse (Klaipėdos, Šilutės, Tilžės, Ragainės, Pakalnės, Labguvos, Pilkalnio, Stalupėnų ir Geldapės). Tyrėjus stebino lietuvininkų audyklų tradiciškumas, jose dirbusios vien moterys ir mergaitės (pvz., Silezijoje audyklose dirbdavo vyrai). Įgudusios audėjos išausdavo geros kokybės vilnonių, pusvilnonių ir medvilninių audinių, kurie būdavo stipresni ir dailesni už fabrikinius. Klaipėdos krašto namų audyklose austas stiprus naminis milas (vok. Wand) vyrų drabužiams. Itin gausu buvo lininių audinių. Garsios buvo lietuviškos juostos. Pagal užsakymą dirbusios geros audėjos XX a. pradžioje buvo retos. Jos pragyvendavo iš savo audyklų uždarbio, gaudavo gausių užsakymų iš tų, kurie vertino naminius audinius (dvarininkų, prievaizdų, dvasininkų, mokytojų ir kitų šeimų). XIX a. pabaigoje landrato Sandeno žmona išsirūpino savo dvare Ragainėje atgaivinti lietuvišką audyklą; pasirinktoms geroms audėjoms buvo nurodyta austi kilimus pagal naujoviškus (pvz., švediškus) raštus. Tokį darbą lietuvininkų moterys sugebėjo atlikti. Tradicinių audyklų sunykimą Mažojoje Lietuvoje lėmė stiprėjanti germanizacija, vis pigesni fabrikiniai audiniai, darbo jėgos stygius (vis daugiau kaimo gyventojų išvykdavo į miestus ar industrinius Vokietijos vakarus). Kaimuose likusių žmonių nepakakdavo būtiniausiems darbams ūkiuose nudirbti. Audėjos paprastai dirbdavo nuo Naujųjų metų iki pavasarinių darbų pradžios.

L: Kurschat A. Über litauische Hausweberei und Verwandtes // Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft. V Bd., Heidelberg, 1911, S. 628–630.

Iliustracija: Audimo staklės Valerijos ir Kazimiero Banių etnografinėje sodyboje muziejuje. Rusnė, 1999