arfa

árfa (it. arpa, vok. Harfe), vienas seniausių styginių muzikos instrumentų, Europoje atsiradęs ankstyvaisiais viduramžiais (primityvių arfų būta jau pirmykštėje bendruomenėje). Arfa atsirado iš medžioklinio lanko, kai pastebėta, kad lanko timpa virpa sukeldama malonų gaudesį. Vėliau ji buvo tobulinama, tapo mėgstamiausias bardų instrumentas. Mažojoje Lietuvoje arfai pritariant dainavo vaidilos įvairių ritualų metu. Ten Dovydo arfa arba Psalmių arfa buvo vadinama kanklėmis. 1760 vokietis Simonas Hochbudruskeris pritaikė arfai pedalus, o XIX a. pradžioje prancūzas Sebastianas Eraras juos galutinai patobulino. Lietuvoje arfa tapo populiari didikų dvaruose nuo XVI amžiaus. XVIII a. vidurio garsūs arfininkai – Neivertas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės veikėjas ir kompozitorius Mykolas Kazimieras Oginskis. Į Mažosios Lietuvos istoriją įėjo Vydūno arfa, dabar saugoma Kintuose, Vydūno muziejuje. Klaipėdos muzikiniame teatre daugiau kaip 20 metų dirba arfininkė Danguolė Martusevičienė-Vasiliauskaitė.

Rimantas Sliužinskas

Laimutė Vasiliauskaitė

Iliustracija: Vydūno arfa Kintų muziejuje