Algirdas

Agirdas apie 1296 1377, Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1345). Gedimino sūnus. Diplomatiniuose aktuose ir kronikose vadinamas ir karaliumi. 1345 su jaunesniuoju broliu Kęstučiu atėmė valdžią iš jauniausiojo brolio, didžiojo kunigaikščio Jaunučio ir tapo didžiuoju kunigaikščiu. Kęstutis tapo submonarchu. Svarbiausia politinė problema valdant Algirdui buvo atremti Vokiečių ordino agresiją į Lietuvą ir, priėmus krikščionybę, pašalinti šalies politinę izoliaciją nuo Vidurio ir Vakarų Europos. Algirdas su Kęstučiu 1345 ir 1348 (Strėvos mūšyje) atrėmė didelius Ordino puolimus. Algirdui ir Kęstučiui įsiveržus į Ordino valdą Sembą, 1370 įvyko Rūdavos mūšis. Algirdui valdant, kryžiuočiai į Lietuvą surengė 70 žygių, Livonijos ordinas iš Latvijos – 30, lietuviai – 40 atsakomųjų žygių, daugiausia į kryžiuočių pavergtą Prūsą. Dėl Lietuvos krikšto Algirdas su krikščioniškų Vakarų šalių pasiuntiniais derėjosi 1347, 1351, o su Vokietijos imperatoriumi ir Čekijos karaliumi Karoliu IV – 1358; tuo pratęsė 1341 nepavykusias Gedimino derybas. Algirdas ir Kęstutis, siekdami užsitikrinti saugumą nuo Vokiečių ordino ir atsižvelgdami į pagonių opoziciją, reikalavo jį iškeldinti į mongolų-totorių valdų (Aukso ordos) paribį. Kaip krikšto sąlygą reikalavo Lietuvai atiduoti Gediminaičių patrimonines baltų žemes nuo Osos upės ir Aismarių su Priegliaus baseinu Prūsoje – Mažąją Lietuvą ir dalį prūsų žemių. Algirdui valdant Lietuva tapo svarbia politine jėga tarp Vidurio ir Rytų Europos valstybių. Garsiausi jo sūnūs Jogaila, Skirgaila, Švitrigaila, Andrius. Po mirties Algirdas buvo sudegintas pagal senąsias lietuvių tikėjimo apeigas: būdamas tikybos tolerantas liko ištikimas savo protėvių ir tėvų tikėjimui.

Edvardas Gudavičius

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Algirdas