Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, VMLGK

organizacija, kurios vardu buvo vykdomas Klaipėdos krašto sukilimas.

Vyriáusiasis Mažõsios Lietuvõs gélbėjimo komitètas, VMLGK, organizacija, kurios vardu buvo vykdomas Klaipėdos krašto sukilimas. Įsteigta siekiant suburti įvairiose Klaipėdos krašto vietovėse prisijungimo prie Lietuvos idėją remiančius krašto gyventojus, parengti sukilimui politinę atmosferą, parodyti sukilimą kaip vietinių lietuvių iniciatyvą, tuo pridengiant arba nustumiant į antrą planą Lietuvos vyriausybės vaidmenį, Lietuvos kariuomenės, Lietuvos šaulių sąjungos ir Lietuvoje užsirašiusiųjų savanorių dalyvavimą jame. Po sukilimo VMLGK buvo būtinas kaip tarpininkas, turėjęs sukilėlių valdžią perduoti Lietuvos vyriausybei. Kurti VMLGK buvo nutarta po 1922 XI 16 Kaune įvykusio slapto Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybos prezidiumo posėdžio, kuriame, be Šaulių sąjungos atstovų, dalyvavo Erdmonas Simonaitis ir Jurgis Brūvelaitis. Posėdyje buvo aptarta būsimosios akcijos strategija. Agitacijai į Klaipėdos kraštą Šaulių sąjunga pasiuntė grupę žmonių, vadovaujamą Centro valdybos sekretoriaus Aleksandro Marcinkevičiaus (Mantauto). Intensyvesnė grupės veikla prasidėjo 1922 gruodį, po to, kai E. Simonaičio, kurį Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas paskyrė politiniu vadu, pastangomis buvo surasti tinkami kandidatai, sutikę prisiimti atsakomybę už formalų vadovavimą sukilimui: Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvelaitis; jų vardu buvo pasirašomi VMLGK atsišaukimai, todėl tikėtina, kad tai buvo oficialiai patvirtinta VMLGK sudėtis. Prie VMLGK propagandinės ir agitacinės veiklos daug prisidėjo ir iš esmės finansavo JAV lietuviai: Antanas Ivaškevičius ir Andrius Martus (Martusevičius). Oficialiai buvo paskelbta, kad 5 asmenų sudėties Mažajai Lietuvai gelbėti komitetas Klaipėdoje įsteigtas 1922 XII 18, tačiau pirmasis posėdis, formaliai įsteigęs VMLGK ir patvirtinęs jo sudėtį, Klaipėdoje įvyko tik gruodžio 22. Gruodžio 19 Šilutėje, viešbučio Germania salėje, įvyko pirmasis VMLGK iniciatorių surengtas lietuvių susirinkimas. Jame kalbėjo A. Ivaškevičius ir kiti, buvo priimta rezoliucija, reikalavusi, kad kraštą valdytų patys lietuviai. Panašūs susirinkimai buvo surengti ir kitose krašto vietovėse: gruodžio 20 Priekulėje, gruodžio 21 Katyčiuose ir Pėžaičiuose (kitais duomenimis, susirinkimas Pėžaičiuose įvyko gruodžio 30), gruodžio 22 Klaipėdos priemiestyje Smeltėje ir Saugose, gruodžio 24 surengtas Klaipėdos žvejų susirinkimas, 1923 I 2 įvyko susirinkimas Klaipėdoje, Sandoros draugijos salėje. Susirinkimų metu, apeliuojant į laukininkus, darbininkus, žvejus, buvo protestuojama prieš siekius paversti Klaipėdos kraštą laisvąja valstybe (Freistaatu). Įvairiose Klaipėdos krašto vietovėse buvo buriami gelbėjimo komitetai (sudaryti iš 1–8 asmenų), vėliau įvardyti VMLGK skyriais. 1923 I 2 Klaipėdoje įvykusiame atstovų iš Klaipėdos, Šilutės, Priekulės, Saugų, Katyčių, Viešvilės, Pagėgių, Smalininkų, Pėžaičių, Vyžių, Plaškių ir kitų vietų suvažiavime buvo priimta rezoliucija, formaliai įpareigojusi VMLGK gelbėti krašto lietuvių reikalus ir sankcionavusi visą ligtolinę VMLGK veiklą. Sulaukus Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro G. J Petisné reakcijos (JAV piliečiui A. Ivaškevičiui buvo uždrausta kalbėti susirinkimuose ir panašiai), tolesnė VMLGK veikla apsiribojo atsišaukimų sklaida. Žinomi šie VMLGK vardu išleisti atsišaukimai: 1. Klaipėdos krašto piliečiai (nedatuotas, paskelbtas vokiečių kalba, VMLGK vardu pasirašytas J. Lėbarto; jame Klaipėdos krašto gyventojai raginami renkantis iš dviejų kelių – Lenkijos ar Lietuvos, rinktis mažiausią blogybę – Lietuvą); 2. Lietuwiai, Klaipedos kraßto Gywentojai! (nedatuotas, pasirašytas 5 VMLGK narių; jame pranešama apie VMLGK įsteigimą, įvairiuose krašto miestuose ir valsčiuose raginama kurti VMLGK skyrius, susirinkimuose protestuoti prieš krašto paskelbimą laisvąja valstybe ir rinkti parašus už jo prijungimą prie Lietuvos. Šis atsišaukimas istoriografijoje datuojamas 1922 XII 22, kartais 1923 I 4, kadangi tą dieną buvo paskelbtas Lietuvos spaudoje); 3. Broliai Šauliai! (1923 I 7, autorystė nenustatyta; jame teigiama: kadangi krašto gyvenimas paliko visai nepakenčiamas, nes vietiniai lietuviai privaryti ligi galutinio bankroto, jie jau griebęsi ginklo ir tikisi, kad Lietuvos šaulių sąjunga padėsianti jiems jų kovoje. Šis atsišaukimas tapo oficialiu pretekstu Lietuvos šaulių sąjungai beveik atvirai dalyvauti karinėje operacijoje); 4. Manifestas Visiems gyventojams Klaipėdos krašto (1923 I 9; išspausdintas Kaune lietuvių ir vokiečių kalbomis, pasirašytas 5 VMLGK narių. Jame teigiama, jog VMLGK, prisiimdamas susirinkimuose, protestuose ir nutarimuose jam suteiktus įgaliojimus, praneša, kad ima visą valdžią Klaipėdos krašte į savo rankas, skelbia buvusią Viliaus Steputaičio vadovaujamą Direktoriją ir Valstybės tarybą netekusiomis galių, nauju Direktorijos pirmininku skiria E. Simonaitį, kuriam paveda per 3 dienas suformuoti Direktoriją, įveda Klaipėdos krašte nepaprastąją padėtį ir t. t.; manifestas tapo oficialiu pretekstu sausio 13 d. sudaryti E. Simonaičio vadovaujamą Direktoriją); 5. Officiers et soldats de France! (1923 I 9, prancūzų kalba, orientuotas į Prancūzijos karininkus ir karius, pasirašytas 5 VMLGK narių, autorystė ir išleidimo aplinkybės nenustatytos; jame aiškinamos priežastys, sukėlusios sukilimą, nurodoma, kad jis vyksta ne prieš Prancūzijos įgulą, o prieš buvusios Direktorijos režimą, prašoma leisti patiems lietuviams spręsti savo likimą ir nekelti rankų prieš šią lietuvių valią. Atsišaukimas platintas tarp prancūzų kareivių, sausio 12 įteiktas vyriausiajam komisarui G. J. Petisné); 6. An die Beamten u. Angestellten des Memelgebiets! (1923 I 10, vokiečių kalba, pasirašytas Klaipėdos krašto vyriausybės; jame visi krašto valdininkai ir tarnautojai raginami likti savo vietose, toliau vykdyti savo pareigas, užtikrintas atlyginimų mokėjimas); 7. 1923 I 17 atsišaukimas, raginąs rašytis Klaipėdos krašto gyventojus į formuojamą 1-ąjį Mažosios Lietuvos savanorių pulką. Konspiracijos ir suklaidinimo tikslais 3–5 atsišaukimuose buvo pažymėta, kad VMLGK būstinė yra Šilutėje, o 6-ame Klaipėdos krašto vyriausybės būstinė nurodyta esanti Priekulėje. Manytina, kad per sukilimą VMLGK vardu veikė kiti asmenys, VMLGK realiai nefunkcionavo, nes vadovybė faktiškai jokios veiklos nevykdė: Jono Vanagaičio liudijimu, VMLGK pirmininkas M. Jankus ir pirmasis vicepirmininkas J. Strekys tuo metu gyveno kaime ir buvo sunkiau pasiekiami; tai patvirtintų ir J. Strekio sausio 14 d. dienraštyje Memeler Dampfboot paskelbta žinutė, kad jo pavardė ant sausio 9 d. manifesto atsirado be jo žinios ir sutikimo; J. Lėbartas ir J. Vanagaitis sukilimo metu slapstėsi Klaipėdoje (pats J. Vanagaitis teigė, kad 5 dienas sirgo). Aktyvesnė VMLGK narių veikla vėl prasidėjo jau po to, kai 1923 I 15 iš Lietuvos kariuomenės junginių ir šaulių sudaryta Ypatingosios paskirties rinktinė bei Lietuvoje surinkti savanoriai užėmė Klaipėdos miestą. 1923 I 19 Šilutėje, pirmininkaujant M. Jankui, įvyko visuotinis VMLGK skyrių – Klaipėdos krašto gelbėjimo komitetų – seimas (Šilutės seimas), priėmęs Deklaraciją, kurioje paskelbta, kad seimas, vienbalsiai nutaręs prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos Respublikos autonomijos teisėmis, įpareigojo VMLGK būti seimo atstovybe, pavedė jam vykdyti prijungimą ir siekti, kad šis prijungimas būtų pripažintas Santarvės valstybių, trumpiausiu laiku sudaryti naują Klaipėdos krašto tarybą, prašė Lietuvą remti šiuos seimo siekius. Deklaraciją pasirašė 88 asmenys iš 23 Klaipėdos krašto vietovių ir kelių jaunimo draugijų. Remdamasis šia Deklaracija, VMLGK iš 32 asmenų sudarė naują krašto tarybą, pirmininkaujamą Martyno Reišio (sausio 24 d. įvyko jos pirmasis posėdis). Sausio 27 d. VMLGK paskyrė savo oficialiu atstovu Lietuvoje J. Vanagaitį (sausio 28 d. jis atvyko į Kauną). Vasario 3–5 d. VMLGK nariai M. Jankus ir Jurgis Glažė dalyvavo susitikimuose Klaipėdoje su Ambasadorių konferencijos paskirta Georges’o Clinchanto vadovaujama komisija. Vasario 4 d. VMLGK šiai komisijai adresavo notą, kurioje prisiėmė atsakomybę už sukilimą ir neigė Llietuvos vyriausybės dalyvavimą jo ir paties VMLGK organizavime. Ambasadorių konferencijos komisijai reikalaujant, 1923 vasario viduryje formuojant Viktoro Gailiaus Direktoriją ir perduodant Lietuvos vyriausybei suvereniteto teises į Klaipėdos kraštą, VMLGK turėjo būti oficialiai likviduotas. Apie VMLGK likvidavimą buvo paskelbta ir spaudoje, tačiau dar 1924 VMLGK nariai spaudoje pasisakė VMLGK, kaip visuomeninės organizacijos, vardu. Vėliau VMLGK vardu buvo teikiami liudijimai, teikę teisę nešioti Klaipėdos sukilimo ženklą, diplomai, liudiję apdovanojimus VMLGK 1936 įsteigtais sidabriniais ir bronziniais Klaipėdos krašto atvadavimo medaliais.

L: Prūsų lietuvių balsas, 1922–1923; Lietuvos žinios, 1922–1923; Kovos keliais. Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos 15-os metų sukakčiai paminėti Almanachas, red. J. Vanagaitis, Klaipėda, 1938; Simonaitis E. Atsiminimai iš 1918–1925 metų // Aidai, 1948 Rugs., Nr. 18; Marcinkevičius-Mantautas A. Šaulių sąjunga Klaipėdos sukilime: Prisiminimai ir įspūdžiai, vaduojant Klaipėdos kraštą // Nepriklausomai Lietuvai, Čikaga, 1965; Vareikis V. Lietuvos šaulių sąjungos karinė ir politinė veikla 1919–1923 metais, dr. disertacija (mašinraštis). K., 1999; Genienė Z., Žukas J. Kova dėl Klaipėdos. 1923-ieji: Katalogas, Klaipėda, 2003.

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas ir jo bendradarbiai: sėdi Vilius Šaulinskis, Jurgis Lėbartas, Martynas Jankus, Jonas Vanagaitis; stovi lakūnas Steponas Darius, Antanas Ivaškevičius-Aivas (abu Amerikos lietuviai), Aleksandras Marcinkevičius, Juozas Pronckus, 1929 / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai, 2000“

Iliustracija: Klaipėdos krašto savanorių kariuomenės karininko Mykolo Kalmantavičiaus-Bajoro „Laikinis liudymas, suteikiąs teisę nešioti Klaipėdos Sukilimo ženklą“, pasirašytas Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininko Martyno Jankaus ir sekretoriaus Jono Vanagaičio, 1925 / Iš Viliaus Kavaliausko rinkinio