Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Tilžės įkūrimas

Tilžės įkūrimo istorija.

Tižės įkūrmas, nuo vokiečių kronikininko Luco Davido (1503–1583) laikų iki XIX a. buvo siejamas su Schalauerburgo pilies pastatymu. Šią apkrikštytiems skalviams apgyvendinti skirtą pilį (castrum Scalowitarum) anot Petro Dusburgiečio, Prūsijos krašto magistras Meinhardas Kverfurtietis 1289 pastatė prie Nemuno, žemiau Ragainės. Ji dar minėta 1295 ir 1315; 1356 – kaip pastatyta iš naujo. Vėlesnių kronikininkų manymu, Schalauerburgas buvo arčiau Ragainės buvusiame Skalvkalnyje, prie Skalvos upelio, ties Paskalviais. Vygando Marburgiečio ir Hermanno Wartbergės žiniomis, per 1365 II 14 antpuolį Skalvos žemėje lietuviai užėmė 3 pilis: skalvių pilį Ragainėje (t. y., Schalauerburgą), Kaustryčių ir Spitrės (Splittern); 2 pastarosios buvo sunaikintos. Kaustryčių pilis, kuri vėlesniuose šaltiniuose nebeminima, spėjama, buvo 4 km į rytus nuo Tilžės, prie Nemuno, ant kalvos, vėliau vadintos Tilsiter Schloßberg. Spitrės pilis buvo apie 3,5 km į vakarus nuo būsimosios Tilžės, Smalupės kairiajame krante – tai yra jos pirmasis paminėjimas. Vėlesniuose Kryžiuočių ordino pilių Skalvoje išvardijimuose (pvz., Johanneso von Posilgės, 1384) beminimos 3 pilys: Ragainės, Spitrės ir Naujoji pilis. Pastarosios atsiradimas galėtų būti sietinas su Vygando Marburgiečio žinute apie 1360 Ordino didžiojo magistro Winricho von Kniprodės pastatydintą naują pilį Skalvos žemėje (novam <...> domum in terra Schalvensi). 1384 J. von Posilgė ją vadina Nuwehus, 1411 žemaičių antpuolio aprašyme irgi minima Newe hus pilis. Manoma, kad pastaroji sietina su Tilže tiesiogiai. Anot Gertrūdos Heinrich (Mortensen), Tilžės ir Naujosios pilies pavadinimai XV a. pradžios šaltiniuose niekada neminimi kartu, vadinasi, kalbama apie tą pačią vietą.

L: Aus Tilsits Vergangenheit, Bde. 1–5. Tilsit, 1888–92; Leitner W. Beiträge zur ältesten Geschichte und Gründung Tilsits. Tilsit, 1909; Tilsit: Zur Geschichte und Entwicklung der Stadt. Tilsit, 1926; Thalmann W. Aus Tilsits Geschichte. Tilsit, 1933; Thalmann W. Stadtgeschichte Tilsits. Tilsit, 1938.

Vasilijus Safronovas