pakinktai

pakiñktai, priemonės arkliui pakinkyti. Mažojoje Lietuvoje naudoti tik 1 grupės pakinktai – plėškės. Dabartinių Šilutės, Klaipėdos apylinkių kaimiečiai plėškes iki šiol vadina zėlėmis, žėlėmis (vok. Siele). Manoma, kad plėškės per Lenkiją į Rytprūsius atėję iš Vokietijos (Didžiojoje Lietuvoje galėjo plisti ir kartu su kryžiuočių ekspansija dar XIII a.). Theodoro Lepnerio, Christopho Hartknocho duomenimis, XVII a. Prūsijoje arkliai kinkyti tik plėškėmis. XIX a. viduryje Klaipėdos apylinkių ūkininkai lauko darbams (arti, akėti, vežti šieną, javus, malkas ir kt.) naudojo austines (iš linų, kanapių) plėškes. Jas audė vyrai specialiai tam pagamintomis staklelėmis. XIX a. pabaigoje daugiau paplito odinės plėškės (turtingesni ūkininkai jas turėję ir anksčiau – darbines ir išeigines). Miestų vežikai XIX a. naudojo tik odines, pagražintas metalinėmis sagtimis bei rinkėmis, plėškes. Švenčių progomis – vietoje brizgilo vartotos puošnios kamanos, prie plėškių rištas skambalas arba ant kaklo žvanguliai. XIX a. viduryje austinę plėškę sudarė: austinis ankrūtinis, pernugaris su austine paprūga (garta), viržiai, ant arklio galvos – austinis brizgilas su metalo žąslais, austinės vadžios. Odinės plėškės buvo sudėtingesnės: dar buvo odinis perkaklis (persprandis), odinis balnelis su odine paprūga. Balnelis prilaikė reikiamame aukštyje odinį krūtindiržį. Plėškėmis į vežimą ar šlajas (roges) kinkė 1 ar porą arklių. Mažojoje Lietuvoje 1 arklį į vežimą ar roges kinkė į 2 ienas, o porą arklių į rodiklį su kaklininkais (jais arkliai prilaikė vežimą važiuojant į pakalnę ar stumiant atgal). Klaipėdos krašte ariant ar akėjant klampias dirvas valstiečiai arklius apaudavo arklinėmis klumpėmis.

Dar skaitykite pelkininkai.

Janina Morkūnienė

Iliustracija: „Pakinkyti jau žirgeliai“ – Įsruties apylinkių laukininkų šeima susiruošusi į bažnyčią, iki 1944 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo