Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Karaliaučiaus raida ir architektūra

Karaliaučiaus miesto įsikūrimas ir plėtra.

Karaliáučiaus raidà ir architektūrà. Karaliaučius kūrėsi nuo seno apgyventoje Priegliaus upės deltoje, netoli Aismarių, prūsų pilies Tvankstės, žvejų kaimo Lipnick, vikingų ir pirklių uosto Lipze bei 1242 įkurtos Liubeko pirklių gyvenvietės vietoje. Įsibrovę kryžiuočiai 1254 Tvankstę sunaikino, 1255 pastatydino Königsbergo pilį – svarbų atramos punktą tęsiant Prūsos nukariavimą, leidusį kontroliuoti svarbų vandens kelią Priegliumi ir sausumos kelius. Karaliaučiaus pilis statyta ant kalvos, upės slėnio šlaite į šiaurę nuo Priegliaus ir į vakarus nuo buvusios Tvankstės. Į šiaurės vakarus nuo pilies kūrėsi pirmasis Karaliaučiaus miestas, kurį 1262 sunaikino sukilę prūsai. Jų neįveikta Karaliaučiaus pilis vėliau vis labiau stiprinta. Ją supo aukštos mūro sienos, bokštai, grioviai ir tvenkiniai upelių slėniuose. Pilies prieglobstyje kūrėsi 3 savarankiškos gyvenvietės (turėjusios miestų Kulmo teises, savus įtvirtinimus, bažnyčias, turgavietes ir valdžią): 1286 Senamiestis (vok. Altstadt) tarp pilies ir upės, 1300 Lyvenikė (vok. Löbenicht), arba Naujamiestis (vok. Neustadt), rytų šone, 1327 Knypava (vok. Kneiphof) Priegliaus saloje. Tik 1724 tos gyvenvietės sujungtos į vieną Karaliaučiaus miestą. Iš Marienburgo į Karaliaučių 1457 perkelta Kryžiuočių ordino valstybės sostinė. Tai lėmė tolesnę miesto plėtrą. XVI a. pabaigoje susijungė 3 Karaliaučiaus gyvenvietės su daugeliu pastatų. Tada į rytus iš Karaliaučiaus pro prūsų Sakaimį (vok. Sackheim) vedė Lietuvių kelias, į šiaurės rytus palei didįjį pilies tvenkinį – Kuršių kelias, į šiaurės vakarus tarp prūsų Trakaimio ir Laak kaimų – Gintaro kelias. Į pietvakarius nuo Karaliaučiaus per priemiesčio sodybas vedė kelias link Vyslos, į pietryčius – kelias į Notangą. 1626–1636 Karaliaučius buvo apjuostas žiediniu pylimu su bastionais (jo šiaurrytinė dalis Lietuvos pusėje vadinama Karaliaučiaus Lietuvių pylimu). Priegliaus kairiajame krante priešais pilį 1657 pastatyta Friedrichsburgo tvirtovė. Nuolat augęs miestas galop peržengė apnykusį gynybinį pylimą ir plėtėsi abipus Priegliaus. Karaliaučiuje 1782 buvo 54 368 gyventojai. Tai buvo didžiausias rytų Pabaltijo miestas, kuriame gyveno daug lietuvių bei baltiškos kilmės žmonių. Karaliaučiaus augimą skatino uostas, kurio krantinės ir sandėliai plėtėsi Priegliaus pakrantėmis į vakarus, Aismarių kryptimi. Karaliaučiaus uoste buvo perkraunamos iš Didžiosios ir Mažosios Lietuvos Priegliumi ir Gilija (dar skaitykite vandens keliai) atplukdytos prekės. Karaliaučius ypač išsiplėtė XIX a. pabaigoje (nuo 106 296 gyventojų 1867 iki 199 000 gyventojų 1895). Karaliaučiaus plėtrą skatino iškastas Karaliaučiaus jūros kanalas, nutiestos geležinkelio linijos ir plentai. Karaliaučių 1843–1890 maždaug 2 km spinduliu apjuosė galingų fortų žiedas – Antrasis pylimas. Nuo 1872 aplink Karaliaučiaus pilį įrenginėtas Apjuosiantis frontas – 15 fortų, jungiamų žiedinio aplinkkelio. XX a. pradžioje Karaliaučius buvo stambus pramonės, valdymo ir kultūros centras, reikšmingas uostas (jo prieplaukos tęsėsi kelis kilometrus iki Aismarių), svarbiausia kelių sankirta Rytprūsiuose. Senąjį Karaliaučiaus centrą, juosiamą XVII a. pylimo, apsupo gausūs priemiesčiai, puošnių vilų ir darbininkų namų kvartalai. XX a. pradžioje miestas užėmė 193 km2 plotą. Karaliaučius vadintas gražiausiu Prūsijos miestu. Jame buvo gausu vaizdingų senovinių pastatų: kryžiuočių pilis, XVI–XIX a. išplėsta ir paversta puošniais rūmais, Katedra (buvusi Knypavos bažnyčia) ir daug kitų šventovių, universiteto rūmai, įvairių amžių statiniai istoriniame centre, priemiesčių dvarai ir kita. Karaliaučiuje buvo sukaupta daug meno vertybių, garsėjo įspūdingi istorinių pastatų interjerai. Gausiuose Karaliaučiaus muziejuose bei archyvuose saugota daug Prūsos ir Mažosios Lietuvos istorijos bei kultūros liudijimų. 1909–1940 veikė Rytprūsių tėviškės muziejus, kuriame saugota daug Mažosios Lietuvos kaimų trobesių bei sodybų. Daug Karaliaučiaus pastatų buvo susiję su žymiųjų lietuvių gyvenimu. Dar kryžiuočių laikais tuometinius statinius bei įtvirtinimus statė prūsai ar belaisviai iš Žemaitijos bei Lietuvos. Ir vėlesniais laikais baltų genčių palikuonys prisidėjo prie Karaliaučiaus plėtros. 1939 mieste buvo 372 164 gyventojai. Karaliaučius gerokai nukentėjo 1944 VIII 20 ir rugsėjo 2, kai Sąjungininkų aviacija bombardavo uostą ir miestą. Dar labiau Karaliaučių sugriovė, sunaikindama daugybę kultūros ir meno vertybių, o jų likučius išgrobstydama, 1945 pradžioje puolusi sovietų kariauna. Ilgai stūksojo Karaliaučiaus griuvėsiai, kol okupantai sovietai propagandos tikslais ėmėsi iš pagrindų naikinti krašto istorijos žymes. Buvo likviduojami išlikę ar apgriauti pastatai (susprogdinta Karaliaučiaus pilis ir kita), visas istorinis suplanavimas (senamiesčio gatvės, ištisi kvartalai). Ištuštintoje vietoje buvo planuota pastatyti visai naują sovietinį miestą Kaliningradą. Buvusiame senamiestyje nutiestos naujos gatvės, pastatyti neišvaizdžių statinių kvartalai, sunaikintos pilies vietoje simboliškai statytas didžiulis Sovietų rūmų bokštas. Karaliaučius tapo būdingu sovietų okupacinės politikos, sovietinio etnocido, totalinio režimo pavyzdžiu, iš pagrindų keičiant užgrobto krašto pavidalą ir gyvenseną. Daugiau senų pastatų bei Karaliaučiaus fragmentų išliko miesto pakraščiuose, o istorinis centras paverstas nykiu sovietmečio paminklu.

L: Armstedt R. Geschichte der Stadt Königsberg, 1899; Stein С. Das alte Königsberg, 1911; Königsberg i. Pr. Werdenund Wesen deröstl. Grossstadt, 1924; Krollman Chr. Die Entstehung der Stadt Königsberg, 1939; Gause F. Die Gründung der Stadt Königsberg im Zusammenhang der Politik des Ordens mit der Stadt Lübeck // Zeitschriften für Ostforschung, 3, 1954, S. 527–536; Keyser E. Oppidum Kungisberg // Zeitschriften für Ostforschung, 4, 1955 S. 351–360.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Karaliaučiaus miesto planas – vaizdas, 1572 / Iš Brauno „Europos atlaso“ (1657), saugomo Martyno Mažvydo bibliotekoje

Iliustracija: Karaliaučiaus diakonijos motinų gailestingumo namai / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1–3. Göttingen, 1968

Iliustracija: Klasicizmo (1793) architektūros pavyzdys / Iš Ulbrich A. knygos „Kunstgeschichte Ostpreußens“. Königsberg, 1932

Iliustracija: Renesanso (1590) architektūros pavyzdys / Iš Ulbrich A. knygos „Kunstgeschichte Ostpreußens“. Königsberg, 1932

Iliustracija: Karaliaučiaus rotušė / Iš Dethlefsen R J. knygos „Stadt- und Landhäuser in Ostpreussen“. München, 1928

Iliustracija: Gyvenamieji namai Karaliaučiuje / Iš Dethlefsen R J. knygos „Stadt- und Landhäuser in Ostpreussen“. München, 1928

Iliustracija: Uosto sandėliai / Iš Povilo Rėklaičio knygos „Prarastosios Lietuvos pėdsakų beieškant“, 1999

Iliustracija: Žemėlapis. Karaliaučius ir apylinkės, 1257 / Pagal F. Lars...

Iliustracija: Trys Karaliaučiaus miestai, apie 1600: 1 – Ordino pilis, 2 – senoji prūsų pilis, Twangste, 3 – Senamiesčio rotušė, 4 – Knypavos rotušė, 5 – Katedros kurija (nuo 1544 universitetas), 6 – Katedros šventorius, 7 – pilies malūnas, 8 – uostas Lipze, 9 – Šv. Mikalojaus bažnyčia, 10 – Šv. Marijos vienuolynas / Pagal F. Gause...